Psichologai yra nustatę, kad apie 70 proc. mūsų minčių yra negatyvios ir galbūt net žalingos mūsų organizmui. Net jei Vytauto Viržbicko paroda šios statistikos ir nepatvirtina, čia pateikiami estetiški savitos, destruktyvios ir kiek melancholiškos realybės rezultatai. Lyg būtų baisu ir juokinga vienu metu, lyg menininkas žaistų mažutę apokalipsės repeticiją. Iš tiesų, kiek scenografiška, dviejose galerijos salėse eksponuojama paroda galėtų priminti įžanginiame Monikos Kalinauskaitės tekste taikliai paminėtą rekvizitų sandėlį. Tad gana akivaizdu, kad menininkui daug patrauklesnis užkulisinis teatrališkumas, kurį imasi režisuoti pačios aplinkybės, o ne kvalifikuoti režisieriai.
Daugiausia iš antrinių žaliavų ir atliekų sukonstruotiems parodos kūriniams įpūstos kitos, alternatyvios prasmės, o jas pratęsia menininko susvarbinti ir itin literatūriški pavadinimai. Galima sakyti, kad Vytautas Viržbickas kuria ne tik naujus burtažodžius, pavyzdžiui grafiškai palei sieną išsiraičiusioms senoms padangoms suteikdamas naujadaro „Problemijos“ pavadinimą, bet ir burtadaikčius. Paroda tampa savo funkciją atlikusių daiktų palata, simbolizuojančia jų, mirtinų minčių ir sąmoningumą praradusio pasaulio reanimaciją.
Nors švarutėlėje „Vartų“ galerijoje socialiai angažuotas menininko žvilgsnis atrodo kiek paradoksaliai, Vytautui Viržbickui pavyksta papasakoti apie po estetišku paviršiumi knibždantį bedugnį chaosą. Štai kodėl čia atsiranda sofos-lovos mechanizmą turintis „Suolas benamiui“, kurio paviršius apklijuotas tarsi higieną užtikrinti turinčia lipnia juosta. Paviršiaus ir gelmės kategorijos svarbios ne tik šioje parodoje, bet ir visoje menininko kūryboje. Daug dėmesio skirdamas fiziniam kūrinio kūnui – jo formai, medžiagai, gaminimo procesui, lygiai tiek pat Vytautas Viržbickas apmąsto jo metaforinę, atmosferinę, intelektinę pusę.
Kūrinyje „Ofelija. Plaukti pasroviui“ jis imasi paskandinti tik šekspyriškąją Ofelijos idėją, tačiau suteikia jai nemarų upės sukūrių ritmu vinguruojančio elektrinio židinio pavidalą. Atrodo, kad instaliacijos stiklo lakštuose atsispindintis sintetinio dumblo žalumas skenuoja nepatvarų žmogiškumą. Skamba lyg didžiausia nesąmonė, bet būtent apie trapų sąmoningumo paviršių ir žmogaus pasąmonės gylį menininkas ir stengiasi kalbėti.
Apskritai, paroda labai humanistinė. Net jei iš Ofelijos atimtas žmogiškasis kūnas, o kiekvienoje salėje sunku nepastebėti kone vizitine menininko kortele tapusios šuns figūros, čia kalbama apie tai, kuo žmogus kaip rūšis skiriasi nuo kitų. Intelektinė žmogaus galia, jį paverčianti pranašesniu, kartu tuoj pat jį įkalina. Tikėjimas pagydo arba susargdina. Įkyrios mintys padeda atsiminti arba pražudo.
Karščiuojančios visuomenės temperatūrą matuojantis menininkas jos šilumą savo parodoje siūlo patirti kone tiesiogiai. Pirmasis ekspozicijoje pasitinkantis kūrinys „Sumuštinis su pastangomis ant abiejų pusių“ yra į gardą uždarytas kaitinimo elementas, o virš jo – perskeltas pusiau, blusą savo kailyje bandantis pagauti šuo. Netikėtais paradoksais žongliruojantis Vytautas Viržbickas šunį paverčia įsikąsti savęs nepajėgiančiu sumuštiniu, o hierarchijos loteriją žaidžiančius karalių ir juokdarį – šuolio į aukštį kartimis („Kad nenupūstų. Septynerių metų karalius“). Stebuklinių pasakų motyvų pilna menininko kūryba nenutolsta nuo archetipinių patirčių ir savotiškai karikatūrizuoja tikėjimą jomis praradusią aplinką.
Gal todėl kūrinyje „Pokyčių vėjelis“ iš kaminų besiveržiantys dūmai atrodo lyg saldžiai užmigę, o jų žadinti nesiruošiantis kirviu tašytas propeleris – abejingas. Kiek infantili ir iliustratyvi menininko kūrybos strategija vietomis gali erzinti, bet tuo pačiu žavi kaip būdas kalbėti apie kasdienybės ritualus ir mitologijas. Parodai būdingas linijinis pasakojimas norom nenorom verčia kurti siužetus apie išorės ir vidaus pasaulius, apie pirmoje salėje eksponuojamų švelniakailių dūmų apsmilkytą antrąją.
Ir jei pirmoji galerijos salė galėtų atstovauti visuomenės problemoms, kurias galima interpretuoti ir kaip aplinkos taršą, ir kaip hierarchinį visuomenės pasiskirstymą, ir kaip įkalinančias taisykles, tai antroji yra asmeninis kambarys. Jei pirmoje beveik viskas paremta įtampa – nuo aukšto įtampos kaitinimo elemento iki į lubas įsirėmusių šokinėjimo karčių, ir atrodo, kad kažkas suskaičiavęs iki dešimties tuojau eis tavęs ieškoti, tai antroje užplūsta jausmas, kad greičiausiai tavęs čia niekas neras, galbūt tavęs niekas net ir neieško, gal tu net nereikalingas, gal tavęs net nėra?
Ši salė – lyg asmeninių išgyvenimų celė, apdangstyta celofanu, turinčiu veikti nelyg termostatas, apsaugantis atšalusį vidų nuo perkaitusios išorės, arba atvirškčiai. Apskritai, visa Vytauto Viržbicko kūryba yra smarkiai psichologizuota, o paroda veikia kaip savotiškas psichoanalizės seansas, reikalaujantis nugrimzti ir iškilti – kaip šuo stikliname Ofelijos upelyje, arba kaip karste kyšanti plastikinio butelio ledkalnio viršūnė (kūrinyje „Viskas. Beveik. Pats sau bajeris“).
Vytauto Viržbicko paroda primena tirštas ir magines poeto Rimvydo Stankevičiaus kalbeles, kurias prisimeni vaikščiodamas aplink darnias nedarnios būsenos išraiškas. Norisi jas mokytis atmintinai kaip šiuolaikinius užkalbėjimus nuo šiuolaikinių nelaimių, užuot skendėjus mirtinose mintyse.
