Turbūt daugeliui pagalvojus apie Van Goghą, pirmiausia į galvą ateina būtent saulėgrąžų vaizdinys. Kaip rašo BBC, tai akivaizdžiausias prekės ženklas, kurio reikšmę pats menininkas numatė dar būdamas gyvas. „Saulėgrąža yra mano“, – kartą parašė jis, tartum išduodamas troškimą būti siejamam su šiuo auksu liepsnojančiu žiedlapių vainiku.
Akivaizdu, kad saulėgrąžos pačiam dailininkui turėjo gilią reikšmę. Tad kokias prasmes jis sudėjo į savo nutapytus augalus?
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kaip rašo BBC, drauge su tapybos darbu „Žvaigždėta naktis“ Londono nacionalinėje galerijoje eksponuojamos „Saulėgrąžos“ yra bene labiausiai atpažįstamas dailininko kūrinys. Tačiau Van Goghas taip pat nutapė ir 10 kitų drobių, kuriose vaizduojamas šis augalas.
Šie darbai atsirado per tris trumpus įkvėpimo etapus. Pirmasis įvyko 1887 m. Paryžiuje – tuomet dailininkas sukūrė keturių paveikslų ciklą.
Antrą kartą, jau po metų, persikėlęs į Pietų Prancūzijoje esantį Arlį, mažiau nei per savaitę, jis nutapė dar keturis darbus.
Trečiajame etape 1889 m. pradžioje Van Goghas perpiešė tris ankstesnių metų kompozicijas. Garsiausias 1888 m. darbas, kaip teigė pats menininkas, buvo nutapytas „su marselietės, valgančios bouillabaisse, įkarščiu“. Ir vis dėlto savo laiškuose rašydamas apie saulėgrąžas Van Goghas niekada aiškiai nenurodė, ką jos jam iš tiesų reiškia.
Meno kritikai teigia, kad žvelgiant į dailininko nutapytas saulėgrąžas, susidaro įspūdis, kad tai jam tapo savotišku būdu eksperimentuoti su skirtingais geltonos atspalviais.
Tačiau žinoma, kad šie Van Gogho darbai buvo skirti „geltonajam namui“ Arlyje, kuriame turėjo apsistoti ir dailininkas Paulis Gauguinas. Jis ypač žavėjosi ankstesniais Van Gogho paveikslais su saulėgrąžomis, tad galbūt šie darbai įkūnijo paties menininko viltis, susijusias su judviejų bičiulyste.
Deja, kaip rašo BBC, šiems lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti: po kelių mėnesių nuo atsikraustymo į „geltonąjį namą“, santykiai tarp dailininkų gerokai pašlijo, o jų pabaiga buvo itin dramatiška – vieną vakarą Van Goghas nusipjovė ausį. Po šio įvykio P.Gauguinas išvyko į Paryžių. Ir nors jų bendravimas tęsėsi laiškais, tačiau menininkai niekada daugiau nebesusitiko.
Tačiau netrukus po dailininko mirties, jo paveikslai su saulėgrąžomis įgijo vos ne kultinį statusą. Šiuos darbus pirmiausia įvertino Europos meninio avangardo atstovai. 1920 m. rašytoja Katherine Mansfield pripažino, kad „geltonos, saulės nutviekstos gėlės vazonėlyje“ įkvėpė jos pačios meninį prabudimą.
1923 m. kritikas Rogeris Fry Van Gogho „Saulėgrąžas“ apibūdino kaip „vieną iš triumfuojančių šių metų laimėjimų“, atskleidžiančių dailininko „aukščiausią pakilimą ir gyvybingumą“.
Netrukus šis darbas, kaip ir kiti menininko kūriniai, sulaukė visuotinio pripažinimo ir padėjo Van Goghui tapti vienu garsiausių ir įtakingiausių dailininkų meno istorijoje.
Van Gogho įtaką XXI amžiuje atskleidžia šiuo metu Londone veikianti paroda „Kieferis / Van Goghas“, kurioje nagrinėjama jo įtaka vienam didžiausių šiuolaikinių menininkų Anselmui Kieferiui. Svarbiausias vaidmuo šioje parodoje kaip tik ir skiriamas saulėgrąžoms.
Parodos centre – nauja Kieferio skulptūra „Danaë“, vaizduojanti saulėgrąžą, iškylančią iš knygų krūvos. Kitas kūrinys – tai medžio raižinys, kuriame vaizduojamas šis augalas, išdygstantis iš palinkusio žmogaus kūno. „Šie kūriniai atkreipia dėmesį į neblėstantį Kieferio susidomėjimą šiuo motyvu ir suteikia mums galimybę atskleisti paslaptingą augalo simboliką tiek jo, tiek Van Gogho kūryboje“, – rašo BBC.
„Van Goghui saulėgrąža įkūnija jo Pietų idėją“, – teigia parodos kuratorius Julienas Domercqas, galvoje turėdamas menininko persikėlimą iš Paryžiaus į Provansą, o tai buvo lemiama tiek jo kūrybai, tiek ir likusiam gyvenimui.
Vis dėlto, kuratoriaus teigimu, jaunystėje dirbęs meno kūrinių prekeiviu, Van Goghas buvo gerai susipažinęs su meno istorija, todėl, neabejotinai jam buvo žinoma ir olandų dailininkų tradicija.
„Saulėgrąžas jis vaizduoja pagal puikią olandų tradiciją: šios gėlės vysta ir miršta... gėlės, kurios vis dar žvelgia į dangų, pamažu ima nykti ir ruduoti. Tad išties šis Van Gogho darbas – tai meditacija apie nenumaldomai bėgantį laiką“, – BBC teigia kuratorius J.Domercqas.
