Profesorė Eglė Ganda Bogdanienė – tekstilininkė, Rūta Eidukaitytė – tapytoja, Ieva Paltanavičiūtė – stiklo menininkė, Lilija Valatkienė – tarpdisciplininio meno kūrėja pasakoja savo istorijas apie šių dienų aktualijas. Išgyvename krizę: ekonominę, demografinę, politinę, gamtosauginę, santykių ir kitas krizes, kurias sukelia pati žmonija.
Eglės sukurta šiuolaikinė tapiserija (grindžiama klasikiniu komponavimo kanonu) „Krizė“ vaizduoja svarbiausius 2010-2012 metų ir 2022-2025 Lietuvos įvykius. Tai ironiška replika visuotinių krizių laikotarpių isterijai. Akivaizdu, kad krizės tampa svarbiausiu visuomenės gyvenimo įvykiu. O pats žodis krizė matomas ir kartojamas nuolat, tampa pagrindiniu laikmečio leitmotyvu.
Eglės Gandos Bogdanienės sukurtas baltas šuo sargis simbolizuoja ištikimybę, apsaugą, linkėdamas žmonių sieloms baltumo ir šviesos.
Lilijos Valatkienės didžiulis pintas krepšys pilnas sagų – demografinės krizės atspindys. Saga kaip siela, kaip simbolis svetur emigravusių Lietuvos žmonių laimės ir pinigų ieškoti. Žemaitė – (šiemet minime jos 180 metų jubiliejų), sukurta iš sagų ant išdidinto vieno lito banknoto. Tai priminimas to laikmečio, kai 1918 m. rašytoja keliavo į JAV lietuvių bendruomenes rinkti lėšų badaujantiems žmonėms lenkų okupuotame Vilniuje. Į specialiai įsteigtą badaujančių komitetą Žemaitė surinko ir atvežė 35 tūkstančius JAV dolerių (kas šiandien prilygtų apie 2 mln). Pati rašytoja nusipelnė atvaizdo tik ant vieno lito kupiūros.
Šalia esantys keturi Lilijos kūriniai – taktiliniai, regos negalią turinčiam žmogui skirti liesti, „matyti“ pirštais. Jie atlikti specialia autorine technika. O baltas vilnonis Eglės šuo tarytum vedlys aklo žmogaus, išgyvenančio savo negalią.
Šuo – vienas seniausių žmogaus sąjungininkų, nuo seno simbolizuoja ištikimybę, apsaugą, budrumą. Senovės mituose ir kultūrose šunys dažnai pasirodo kaip sielų vedliai, saugotojai tarp pasaulių, ištikimi palydovai. Tai gyvūnas, kuris yra šalia ne dėl naudos, o dėl ryšio – emocinio, instinktyvaus. Šuo saugo ne tik kūną, bet ir erdvę, bendruomenę, jausmą, kad esame ne vieni ir saugūs. „Ši skulptūra – tai ne tik sargas, bet ir simbolinis veidrodis – ar mes patys dar mokame saugoti vieni kitus?“, – klausia tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
Skirtingų kūrinių sąšauką papildo Rūtos Eidukaitytės tapytos drobės. „Paveiksluose kalbu apie subjektyvią, neregimą, o gal ir matomą miško atmintį, kur iš medžių, augalų, vandens išnyra istorijos“, – apie savo tapybą sako Rūta.
Energingų potėpių dėka Rūtos gamtovaizdis visada regis esąs judrus, pripildytas judesio potencijos. Šį gyvybingą vaizdą neretai sustiprina ir keliaplanė paveikslo kompozicija.
Rūta Eidukaitytė siunčia žinutę: ji – medžių advokatė. Kalba už girias, miškus ir mūsų sielas. Sunaikinsime juos, išnyksime ir patys. Mokslininkai sako, kad medžio ir žmogaus DNR sutampa 25 proc., tik mums reikia išmokti medžių kantrybės.
Ieva Paltanavičiūtė primena, kad nuo antikos laikų, stiklas yra laikomas paslaptinga medžiaga. Jo kilmės, o ir gyvavimo istorija yra apipinta pasakojimais ir legendomis. Ir nežiūrint to, jog stiklo atsiradimas yra siejamas su kur kas ankstesniais laikais, nei žmogaus gyvybės Žemėje pradžia (gamtinis stiklas – žaibų, o lava arba obsidianas – vulkanų išsiveržimo išdava), ši nuostabi medžiaga išliko iki šių dienų ir yra gausiai naudojama beveik visur.
Savo kūriniuose per skaidraus stiklo regėjimus menininkė šaukiasi šviesos mūsų širdims, šilumos jausmams, meilės artimam ir taikos pasauliui.
Štai tokia parodos žinutė, – meniškai išjaustas ir perteiktas pasakojimas Onuškio (Trakų raj.) meno galerijoje veiks iki liepos 4 dienos.
Menas gal ir neišgelbės pasaulio, bet žiūrinčius jį, skaitančius metaforas, išjaučiančius menininkų mintis, privers susimąstyti – ką paliksime po savęs.
