Rengiantis parodoms saugykloje lankosi kuratoriai ir apžiūri būsimus eksponatus. Neseniai buvo atvykusi grupė iš Japonijos – jie taip pat žvelgė į eksponatus plačiai atmerktomis akimis. Kolekcija sužavėjo ir mus – lentynose tūkstančiai įvairiais raštais puoštų margučių: nuo tamsių dvispalvių, menančių XX a. pradžią, iki įvairiaspalvių šiuolaikinių.
Su E.Prelgauskiene kalbamės ne tik apie marginimo tradicijas, bet ir apie vyriausiojo rinkinio kuratoriaus darbą bei Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomą daugiau nei 4200 velykinių margučių kolekciją.
Šimtamečiai margučiai
Seniausias margutis Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijoje datuojamas 1909-aisiais. Data atsekama paprastai – ji išraižyta ant paties margučio.
„Daugiau nei šimtas metų“, – šypsosi E.Prelgauskienė.
Seniausieji margučiai muziejaus kolekcijoje yra iš Lietuvių mokslo draugijos, kuri XX a. pradžioje buvo užsibrėžusi tikslą rinkti ir išsaugoti Lietuvos etnografinį, istorinį paveldą. Rinkiniuose buvo ne tik margučiai, bet ir įvairūs buities rakandai, meno dirbiniai.
Prie draugijos ištakų stovėjęs daktaras Jonas Basanavičius, ilgus metus gyvenęs ir dirbęs Bulgarijoje, buvo pastebėjęs, kad Europos šalyse rūpinamasi etnografiniu, istoriniu paveldu. Grįžęs į Lietuvą, jis subūrė bendraminčius, kuriems buvo svarbi lietuvybės dvasia.
„Daug kas žinojo, kad jis domisi etnografiniu paveldu, taip pat žinojo, kad už jo, kaip gydytojo, paslaugas galima atsiskaityti ir gražia prijuoste ar kitu dailiai padirbtu daiktu“, – pasakoja E.Prelgauskienė.
Rinkinyje yra ir keli margučiai puošti išskirtiniais, tikėtina, nelietuviškais raštais. Gali būti, kad pats dr. J.Basanavičius juos parsivežė iš Bulgarijos – galima apie tai spręsti pagal raštus, marginimo būdą ir spalvas.
Margučių anuomet nebuvo lengva rasti, nes žmonių namuose jie atsirasdavo tik pavasarį, kai buvo švenčiamos šv. Velykos.
„Žinoma, kad keletą margučių Lietuvių mokslo draugijos rinkiniui perdavė kunigai K. Aglinskas, K. Prapuolenis. Tikėtina, kad ne patys margino, bet gavo iš žmonių ir padovanojo, matė prasmę išsaugoti“, – sako E.Prelgauskienė.
Muziejininkė pažymi, kad apie seniausių margučių kūrėjus informacijos nedaug. Šiandien muziejininkai, priimdami naujus eksponatus į rinkinius, užrašo išsamią informaciją apie autorius, daiktų kilmę, būklę, atlikimo techniką. O kalbant apie seniausius eksponatus, tiksliausiai galima atsekti laikmetį, ir žmones, kurie padovanojo.
Daiktai buvo renkami iš paprastų žmonių gyvenamosios aplinkos, jų pačių sumeistrauti ar sukurti – tautodailininkai atsirado vėliau. Šiuo metu LNM Istorijų namuose veikia tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos“, kurioje pasakojama, kaip Lietuva prisistatė pasaulinėse Paryžiaus parodose XX a. pradžioje. Vienas išskirtinių bruožų pirmojoje parodoje, vykusioje 1900-aisiais, kai Lietuva dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje, eksponuoti tradiciniai lietuvių buities daiktai, įrankiai, audiniai, spaudiniai lietuvių kalba, kuri tuomet buvo uždrausta.
Daugiau nei 4200 margučių ir įvairūs marginimo būdai bei temos
Margutis – ne tik Velykų, gyvybės, atgimimo simbolis, bet ir stalo puošmena. Todėl jų marginimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Manoma, kad pirmieji margučiai buvo vienspalviai, vadinami dažytiniais.
Iki XX a. margučiai buvo dažomi natūraliais augaliniais dažais, naudojant svogūnų lukštus, beržų ir ąžuolų lapus, rugių želmenis, gėles, burokėlius, juodalksnio žievę.
Kiekviena spalva turėjo savo reikšmę: juoda simbolizavo žemę, raudona – gyvybę, geltona – saulę, žalia – augmeniją, mėlyna – dangų.
Atsiradus cheminiams dažams, margučių raštai tapo ryškūs“, – teigia E.Prelgauskienė.
Margučiai marginami dviem būdais – išrašomi karštu vašku ir skutinėjami. Gali būti derinami abu būdai. Buvo ir pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų – moterys dažniau margindavo vašku, o vyrai skutinėdavo.
Vašku išrašyti ornamentai susideda iš taškelio ir brūkšnelio – tik nuo margintojo fantazijos priklauso, kaip jis šiuos paprastus elementus komponuoja – raštas pasikartoja dviejose kiaušinio pusėse, arba vijasi aplinkui nenutrūkstama spirale. Dažnai margutis puošiamas saulutėmis, simbolizuojančiomis šviesą, nenutrūkstamą laiką. Žalčiuko simbolis taip pat svarbus ir senas: jis reiškia gyvybę, apsaugą. Ornamentai geometriniai arba augaliniai, simetriški, – pasakoja muziejininkė.
Yra margučių su dedikacijomis, sveikinimais: „Sveiki sulaukę Šv. Velykų“, „Su pavasariu!“, „Auk didutis!“
Anksčiau kaime būdavo labiau patyrusių margintojų, kurie išpuošdavo margučius ne tik sau, bet ir kaimynams. Kas norėdavo gražesnių margučių, bet patys neturėdavo gebėjimų ar laiko, kreipdavosi į juos ir turėdavo, kuo papuošti Velykų stalą. Dovanotus margučius žmonės laikė namuose visus metus – buvo tikima, kad stipriausias ir gražiausias margutis saugo namus nuo gaisro, nelaimų“, – pasakoja E.Prelgauskienė.
Rinkinyje – virš 4200 margučių, kolekcija nuolat pildosi. Turime margučių iš visų Lietuvos regionų. Anksčiau būdavo lengviau atskirti, iš kur atkeliavęs margutis: žemaitiški sodresni ir tamsesni, dzūkiški – šviesesni, ryškesnių spalvų.
Daugelis margučių – maži meno kūrinėliai. Viena tokių raižymo meistrių – Sofija Jakaitė iš Kuršėnų – imasi įvairiausių temų: kruopščiai išskutinėja Gedimino pilies bokštą, Stepono Dariaus bei Stasio Girėno atvaizdus su „Lituanika“, Trijų Kryžių kalną, įvairius gyvūnėlius, gamtos vaizdus. Raižiniai kartais tokie detalūs, kad galima įžiūrėti net voveraites pūstomis uodegomis, tupinčias medyje.
Išskirtiniai Vandos Giedrytės iš Vilniaus margučiai. Jų simetriški raštai preciziškai išskutinėti, ornamentai išbaigti, kiti daugiasluoksniai, marginti vašku, arba derinti abu marginimo būdai.
Naujausi rinkinio eksponatai – meistrių Daivos Sasnauskienės ir Joanos Zylės margučiai. Abi kūrėjos vilnietės, meistriškai įvaldžiusios marginimo vašku amatą, perpratusios ir savaip interpretuoja tradicinius raštus, spalvinius derinius, turinčios individualų braižą.
Netikėti siužetai
Muziejaus rinkinyje galima rasti keletą margučių ir su sovietine atributika. „Atrodytų, kad yra savotiška priešprieša – juk margutis siejamas su religine simbolika, o štai – turime ant jo okupacinės valdžios ženklus“, – paradoksą pažymi E.Prelgauskienė.
„Tai vienos mokyklos mokinių dovanoti margučiai. Tikėtina, kad mokytoja davė užduotį taip išmarginti. Šie margučiai sukurti apie 1960-uosius“, – sako muziejininkė.
Saugoti ir skleisti žinią
Pagrindinė rinkinio kuratoriaus užduotis – išsaugoti ateinančioms kartoms surinktus eksponatus. Bet tuo neapsiribojama.
„Turime užduotį ir viešinti, parodyti žmonėms, tad galima ateiti pasižiūrėti, kokių eksponatų turi muziejus. Tai darome ne tik per parodas, bet ir edukacinius renginius, glaudžiai dirbame su edukatoriais“, – teigia E.Prelgauskienė.
Dar viena svarbi užduotis – pildyti rinkinį.
„Laikmetis ir aplinka formuoja daiktus, kuriuos kuriame. Jie yra mūsų gyvenimo atspindys: įvairiais laikotarpiais atsikleidžia skirtingos temos. Tiesa, margučiuose vis tiek dominuoja tradiciniai raštai. Regis, tai užkoduota giliai, išplaukia iš pasąmonės“, – sako E.Prelgauskienė.
Paklausta, ar muziejaus kolekcijoje galėtų atsirasti margutis, papuoštas pokemonu ar kokiu nors kitu vaikų dabar mėgstamu personažu, E.Prelgauskienė šypsosi ir sako, kad jei toks būtų ir atitiktų eksponatui keliamus reikalavimus, mielai jį priimtų, besikeičiantys siužetai – natūralus dalykas.
„Manau, kad galiausiai šiuolaikiniai personažai tikrai atsiras ant margučių. Juolab kad renkame margučius ne tik iš tautodailininkų, bet mielai priimame ir iš kitų žmonių“, – priduria muziejininkė.
Tiesa, sako E.Prelgauskienė, retokai būna, kad žmonės patys pasiūlo margučių.
„Gal kartais liūdna skirtis su gražiausiais savo kūrinėliais? O gal dovanoti pernelyg brangūs? Ar tiesiog numoja ranka, kad ne į muziejų jiems reikia?“ – svarsto muziejininkė.
Kaita tradicijoje – natūralus, kūrybiškas, besivystantis procesas. Anot muziejininkės, net to paties tautodailininko margučiai per laiką kinta.
„Šią kaitą įdomu stebėti. Dabar žiūrime plačiai – negalvojame vien tik apie tradicinius dalykus. Eksponatas gali būti kažkuo išskirtinis. Juk tai – natūrali mūsų aplinkos dalis“, – šypsosi E.Prelgauskienė.
Restauracija ir laikymo sąlygos
Margučiams laikyti, kaip ir kitiems eksponatams, taikomi specifiniai reikalavimai.
„Margučiams kenkia ryški šviesa, todėl langai saugykloje visuomet uždengti. Atsakingi darbuotojai prižiūri saugyklų drėgmę ir mikroklimatą“, – pasakoja E.Prelgauskienė.
Kai kuriuos margučius galima restauruoti – bet ne visus.
„Pačių seniausių restauruoti negalime – jų vidus jau sudžiūvęs. Naujesni margučiai konservuojami, išpjovus mažą apvalią angą lukšte, per ją išvalomas vidus ir padengiamas vašku ar parafinu, kad išsilaikytų ilgiau, nebūtų tokie trapūs, tuomet anga vėl uždengiama tuo pačiu lukšto dangteliu – šį procesą atlieka restauratoriai“, – teigia E.Prelgauskienė, parodydama kolekcijoje esančius jau restauruotus margučius.
Šiuolaikiniai tautodailininkai margina jau išpūstus, tuščiavidurius margučius.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
