Kaip yra rašiusi menotyrininkė Tamara Artajeva Pathak, vienas įstabiausių faktų apie šlapio kolodijaus procesą yra tai, kad nuotraukos neblunka, vaizdas nedingsta, nesikeičia spalvos, todėl neretai tai vadinama amžina fotografija.
Atvykusios kartu su kolege žurnaliste Gabriele Navickaite mėgavomės menininko draugija – jis parodė įspūdingą XIX a. techniką bei sukūrė patirtį padovanodamas mums po portretą atsiminimui. Taigi, išbandėme viską savu kailiu.
Tai nėra tik mygtuko nuspaudimas. Tai visas procesas, kuris prasideda kruopščiu planavimu. Pradžioje Audronius „užmaišo“ chemikalus, kuriuos norėtų išbandyti, atrenka objektyvą, sureguliuoja šviesas, padeda atrasti tinkamiausią pozavimo būdą. O tada jau belieka nesumirksėti lemiamą akimirką, mat tas šviesos blyksnis tikrai ilgam įsirėžia atmintin.
Apie visa tai – šiame 15min pokalbyje.
– Kaip atradote fotografiją?
– Kai buvau vaikas, mano dėdė buvusiame dailės kombinate dirbo juvelyru ir fotografu. Sukūręs kažkokį daiktą, jis jį turėdavo ir nufotografuoti. Namuose jis turėjo įsirengęs tų laikų standartais didžiulę laboratoriją: turėjo 1957 metų didintuvą, su kuriuo buvo padarytos visos giminės nuotraukos.
Taip mes visi įsitraukėme į fotografiją – mano brolis, tėtis ir aš. Ryškinome juosteles nedidelėje daugiabučio vonioje (juokiasi). Ilgainiui atsirado skaitmeninė fotografija ir štai 2014 metais nusipirkau didelio formato juostinį fotoaparatą „Linhof“. Pamenu, su juo bandžiau įamžinti Jūros šventę, tačiau dėl to sulaukiau nemažai klausimų, mat tuo metu buvo skaitmeninės fotografijos pikas.
Tiesa, ji manęs neužkabino. Man įdomus didelis formatas, senoviniai objektyvai, rankomis koreguojama perspektyva, ryškinimo procesas ir jame užkoduotos korekcijos galimybės.
– Mano aplinkoje daugelis fotografuoja su senais tėvų fotoaparatais, pavyzdžiui, „Zenitu“. Kaip jūs supratote, kad jums įdomus būtent didžiulis 1895-ųjų metų aparatas, įamžinantis žmones šlapio kolodijaus technika?
– Jis savaime yra savo istoriją turintis muziejinis eksponatas. Specialiai jame palikau originalų fokusavimo stiklą, mat atidžiai pažvelgus jame matosi kiekvieno kadro formato pavadinimas – nuo „carte de visite“ (liet. „vizitinė kortelė“) iki didelių portretų.
Mane žavi, kad nuo pradžios iki pabaigos tai yra rankų darbas. Kalbu ir apie patį aparatą, kurį žmogus sukonstruodavo pats pagal tam tikras iš akmens sukurtas formas. Esama aprašymų, kad objektyvo stiklas buvo šlifuojamas etapais tol, kol buvo pasiekiamas reikiamas rezultatas. Juos gavęs vyriausiasis meistras surinkdavo ir sukalibruodavo. Vaizdas pro tokį objektyvą būdavo itin ryškus – matydavosi ploniausias plaukelis. Kadangi kiekvienas objektyvas būdavo rankų darbo, kiekvienas jų turėdavo savitą charakterį. Net ir ne patys prabangiausi ano meto objektyviai fotografavo itin gražiai.
Vertę turi ir šlapio kolodijaus technikos ilgaamžiškumas. Seniausiai taip fotografuotai nuotraukai, ko gero, 174 metai.
– O kokia jūsų fotoaparato istorija?
– Netyčia sužinojau, kad vienas žmogus Pietų Prancūzijoje parduoda visą savo tėčio studijos techniką. Pradžioje jis nenorėjo fotoaparato parduoti, abejojo, bet suradome bendrą kalbą.
– Analoginė fotografija atrodo tvaresnė: jai reikia daugiau laiko ir apgalvojimo.
– Sutinku, su tokia fotografija kadrą reikia apgalvoti, nes vėliau laukia didelis darbas. Kas iš to, kad pripyškini, o vėliau išeina šnipštas?
Šios nuotraukos yra ypatingesnės ne tik dėl įdėtos meilės ir laiko, bet ir todėl, kad jos žiūrisi kitaip. Žinoma, šioje srityje nesispecializuojantis žmogus galbūt ir neatskirtų, kur redaguota skaitmeninė, o kur originali nuotrauka. Visgi, Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos galerijos visada į savo archyvą pasirinks analoginės fotografijos darbą, nes jų vertė tiesiog yra aukštesnė.
– Bet tokios technikos iš kažko turėjote išmokti... Negi tai darbas su interneto informacija?
– Čia ne vienerių metų įdirbis (šypsosi). Informacijos galima rasti internete, tačiau daugiausia išmokau iš savo paties klaidų. Stiklu domėtis pradėjau 2014 metais, kai pamačiau amerikiečių fotografo Iano Ruhterio filmuką „Youtube“. Jis keliavo po Ameriką autobusiuku, kuriame buvo įsirengęs laboratoriją.
O fotografuoti pradėjau 2018 metais. Pradžioje ne viskas išėjo, bet štai 2019 metais jau įsivažiavau. Tiesa, dar anuomet turėjau nemažai keliauti su darbais.
– Ką sunkiausia nufotografuoti?
– Kadangi gyvenu Melnragėje, tai supratau, kad sudėtingiausia įamžinti vaizdus prie jūros. Dėl saulės šviesos padėties, drėgmės ir vėjo sudėtinga susireguliuoti fotoaparato funkcijas, be to, vasarą labai daug žmonių. Juokas juokais, kažkada teko susirasti didelį krūmą, šalia kurio pasistatydavau laboratoriją. Norint ją atsivežti reikia priekabos ir didžiulės kuprinės, kuriame visi chemikalai, objektyvai, stalas, tamsus kambarys. Dėl vienos nuotraukos prireikia darbuotis visą dieną.
Ko gero, pati gražiausia mano nuotrauka, kurios dar nesu eksponavęs, daryta būtent prie jūros. Pamenu, kad tai buvo penktadienis ir kaip tik buvau atsivežęs laboratoriją. Kaip tik tuo metu atėjo šeimyna: mergaitė, berniukas, vyras ir žmona. Vaikai žaidė, mama deginosi, o štai vyras užsimetė meškerę. Iškart supratau, kad jie nėra vietiniai, nes tokiu metu jūroje tikrai nėra jokios žuvies!
– O kas būna, jeigu po tiek pasiruošimo nepavyksta rasti tinkamo kadro arba jis tiesiog neišeina?
– Norisi verkti (juokiasi). Deja, reikia su tuo susitaikyti.
– O kuo jūs dirbote prieš tai?
– Maždaug 25 metus mokiau žmones daryti langus (juokiasi).
– Bet gal kažkiek artima analoginė fotografija dėl savo techniškumo?
– Panašu. Kartais pas mane užklysta jaunesni žmonės, kurie taip pat nori fotografuoti šlapio kolodijaus technika. Jie susiranda informacijos internete, tačiau to nepakanka. Čia reikia daug kantrybės.
– Kaip jūsų šeima reagavo į tai, kad pakeitėte profesiją?
– Dar iki šiol reaguoja (juokiasi). Nėra paprasta būnant penkiasdešimties pakeisti profesiją, nes geriausi metai – jau praeityje. Žinoma, viską susitvarkau, bet nebesu toks greitas, o ir finansiškai nėra taip paprasta. Dėl geopolitinės situacijos dvigubai pabrango chemikalai, tad ieškau, kur iš kokios šalies atsisiųsti medžiagų, kad būtų pigiau.
– Visgi, žmonės gali į jus kreiptis dėl fotosesijos ypatingoms progoms. Kokios yra galimybės?
– Taip, tikrai galiu padaryti fotosesiją, tačiau reikėtų pasiplanuoti iš anksto. Galima tai padaryti mano studijoje Klaipėdoje arba galiu susirinkęs techniką atvažiuoti į vietą.
