Galerijos šeimininkai dekoratorė Indra Marcinkevičienė ir Audrius Kačėnas ėmėsi Lietuvoje neįprasto sumanymo - po vienu stogu įkūrė parodų erdvę ir interjero galeriją. Akmeninių sienų skliaudžiamame rūsyje bus rengiamos trumpalaikės, nuolat keičiamos naujausių meno kūrinių ekspozicijos. O viršutiniame galerijos aukšte bičiuliaus lietuvių menininkų kūriniai ir užsienio dizainerių baldai bei interjero aksesuarai. "Apatinė salė primena, kad visa ko pradžia - kūrėjas ir jo kūrinys. Tarsi žemės gelmėse ten randasi, kunkuliuoja meno idėjos. Virtusios dailiais daiktais, jos kyla į viršų, šiuo atveju - į antrąjį aukštą, ir natūraliai susisieja su aplinka, "žengia" į žmonių namus", - vaizdingai kalbėjo dailininkas Vilmantas Marcinkevičius.
Tekstilės pasakojimai
Galerijos atidarymo dieną svečiai pirmiausia leidosi pasižvalgyti naujausių tekstilės idėjų ir kūrinių. "Šiuolaikinė tekstilė jau neišsitenka dviejuose išmatavimuose - ji įgauna tūrį, tampa erdvinė. Atranda iki tol netaikytų raiškos priemonių: skardą, vielą, plastiką, net žmogaus plaukus", - sakė parodos kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Stačiais laiptais nusileidę į rūsį, žiūrovai patenka į Lietuvos tekstilės pažibų kuriamą pasaką. Bronė Neverdauskienė konceptualųjį meną stengiasi pateikti suprantamai, tenkindama kiekvieno skonį. Žvelgdamas į jos instaliaciją "1000 pasakojimų" prisimeni rytų pasakas, skraidančius kilimus. Nacionalinės premijos laureatė Laima Oržekauskienė aukso siūlais ir plaukais nuaudė ciklą "Moterys arhatos", pribloškiantį moteriškų kūnų magija. Loreta Švaikauskienė pristatė kimšimo, siuvimo ir siuvinėjimo būdu kurtą trimatį pano "Malonumų sodas". Ingos Likšaitės teptukas - siuvimo mašinos adata. Viena dygsnių linija ji atkuria kinematografinį pasakojimą paveiksle "Raudona užuolaida". Žydrės Ridulytės darbas "Lygiai", nuaustas iš vielyčių, tarsi sugeria šilumą iš interjere spurdančios šviesos. Monikos Žaltauskaitės-Grašienės "Odos paveiksluose" atsiskleidžia dviejų faktūros rūšių - žmogaus odos ir audimo medžiagos žaismė. Severija Inčirauskaitė kryželiu audžia ant automobilio skardos. "Aistringosios Lietuvos tekstilės" projekto ėmėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto Tekstilės katedra. Ji atrinko menininkių darbus, po kelių dešimtmečių pertraukos išleido pirmąjį šiai meno sričiai skirtą darbų katalogą.
Gintarinė "redakcija"
Po parodos atidarymo svečiai pakilo į pirmąjį galerijos aukštą. Čia, I.Kazakevičiaus sumanymu ir V.Marcinkevičiui prižiūrint, buvo kuriama gintarinė šio tapytojo paveikslo "Paskutinis Dalai Lamos šokis" kopija. Iš skirtingų spalvų akmenukų sudėtas šiuolaikinio meno kūrinys, turintis priminti gintarinius Pilies gatvės prekeivių paveikslus. "Negalėdami įsigyti brangių garsaus menininko tapybos darbų, žmonės nuo seno pirkdavo jų kopijas: nelygu epocha - graviūrą, šilkografiją ar skaitmeninę. Norint, kad plačiosios masės vertintų šiuolaikinę tapybą, menininkų darbai turėtų įgyti joms suprantamą formą, gretintis prie joms įprastų "ikonų", - savo idėją paaiškino I.Kazakevičius.
Indros meno menės
Galerijos pirmojo aukšto menėse kibirkščiuoja I.Marcinkevičienės kūrybinės aistros. Kurti interjerus ji pradėjo prieš trejus metus. Sulaukęs liaupsių ir pripažinimo, ilgainiui Indros pomėgis virto profesija. "Norėjau parodyti, kad jaukų interjerą galime pradėti kurti nuo vieno vienintelio darbo. Jis atskleidžia namų atmosferą, tampa vidinės erdvės ašimi. Namai nėra tik poilsio vieta, jie gali virsti meno galerija. Kūrybinėms idėjoms nebūtinos studijos ar biurai, kur kas lengviau jos randasi meno darbų apsuptyje", - sakė "Interjerų be saiko" šeimininkė. "Besaikis" galerijos pavadinimas leidžia menininkei laisviau komponuoti įvairių stilių, epochų, žanrų objektus. Iš pirmo žvilgsnio, būdami tokie skirtingi, jie tarsi neturėtų derėti. Tačiau objektų gausa didelėje erdvėje dar geriau atskleidžia kiekvieno iš jų savitumą.
