JAV mokslininkai ištyrė, kad vabzdžių smegenys yra gana išvystytos ir sugeba išvengti musių mušeklio.
Aiškiai pamatę grėsmę, vabzdžiai pakeičia savo skridimo kryptį ir pozą ir taip užsitikrina tiesų kelią, kuriuo lengvai ir be kliūčių galėtų pasprukti nuo žmogaus rankoje švysčiojančio mušeklio.
„Šie judesiai yra labai greiti, atliekami maždaug per 200 milisekundės. Tačiau per šį laiką vabzdžiai sugeba nustatyti iš kurios pusės artėja pavojus ir pakeisti savo sparnų bei kojų judesius“, – sakė Kalifornijos technologijų instituto atstovas Michaelis Dickinsonas.
„Tai puikiai iliustruoja, kaip greitai vabzdžių smegenys sugeba sensorinę informacija perduoti į kūną, kad šis atliktų reikalingus veiksmus“, – teigė M.Dickinsonas, kurio tyrimo rezultatai buvo išspausdinti moksliniame žurnale „Current Biology“.
M.Dickinsonas kartu su komanda naudodami labai didelį greitį fiksuojančią techniką ir musių mušeklį tyrė įvairius vabzdžius.
Pavyzdžiui, norėdamos išvengti iš priekio artėjančio pavojaus, musės ištiesia savo vidurines kojas į priekį, pačios kūnu pasilenkia atgal, o galines kojas irgi palenkia atgal, taip tarsi pasiruošdamos tūpimui. Tačiau jei priešas atskrenda iš šono, prieš nutūpiant musėms dar tenka paskristi į kitą pusę nuo artėjančio pavojaus.
Atliktų tyrimų metu buvo šiek tiek įsigilinta į vabzdžių nervų sistemą, tad rasta keletas būdų, kaip pergudrauti bei pagauti erzinančius vabzdžius.
„Geriausia nesitaikyti į musę, kai ji yra savo pradinėje judesio stadijoje“, – aiškino M.Dickinsonas. Pasak jo, geriau yra stengtis numatyti jos „pabėgimo maršrutą“ ir gaudyti musę tame maršrute.
M.Dickinsonas – mokslininkas, paaukojęs visą savo gyvenimą tirti vabzdžių skrydžiams. Jis net sukūrė mažutį robotą-musę, kurį pavadino Robofly, bei 3-D vaizdo įrenginį Fly-O-Vision, imituojantį vaizdą, kurį mato musės.
