Prieš planuodami leistis į nuotykių pasaulį, iš anksto užsiregistruokite internetu arba telefonu. Mes tai padarėme beveik prieš savaitę, nes tą pačią dieną laisvų vietų beveik nelieka. Jei nežinote, kas yra „Lokės pėda“, primename: tai prieš trejus metus Jonavos rajone, vaizdingame Lokio upelio šlaite, įkurtas nuotykių parkas su medžiuose iki dvidešimties metrų aukštyje įrengtomis skirtingo sudėtingumo alpinizmą primenančiomis trasomis. Išklausę trumpą instruktažą ir apsiginklavę karabinais bei kita alpinizmo įranga virpančiais keliais leidomės į nežinomybę. Mat daugeliui tai buvo pirmas kartas.
Graudus spektaklis
Parko instruktorius patarė pradėti nuo lengviausios, vadinamosios vaikiškos, arba geltonosios, trasos. Jos neperėjusiems geriau toliau nebandyti. „Atsiminkite svarbiausią dalyką: vienu metu neatkabinkite iškart dviejų karabinų, nes jūsų niekas neprilaikys. Nelipkite dviese ant vieno lyno – galite susipainioti. Stenkitės įveikti trasą iki galo, nes kelio atgal nėra“, – šyptelėjo instruktorius.
Po tokių įspėjimų baimės gal ir nebuvo pilnos kelnės, tačiau turėjome apie ką pamąstyti. Perėję vaikišką, vienas po kito leidomės vis sudėtingesnėmis – mėlynąja, žaliąja ir raudonąja trasomis. Prisipažinsiu, nuolat galvojau apie karabinus – vieną atkabini, kitą užkabini. Bene ilgiausiai užtrukau raudonojoje trasoje. Ne todėl, kad sudėtinga, – norinčių ja įveikti susirinko nemažas būrys, tad reikėjo ilgokai palūkėti. Nustebino, kaip tėtis su dešimtmečiu sūnumi bandė kartu pereiti lyną. Kadangi vaikas baiminosi eiti vienas, tėtis bandė pernešti. Galiausiai apsiverkęs berniukas paprašė nukeliamas. Nesupratau, ar tokiu būdu tėvai bando išugdyti tikrą vyrą ir padėti nugalėti aukščio baimę. Iš šalies žiūrint šis spektaklis atrodė graudus.
Kelio atgal nėra
Įveikėme keliasdešimt tolimose kelionėse pasitaikančių išbandymų: beždžionių, tibetietiškus ir neapolietiškus tiltus, judančius rąstus, tinklus, sūpynes, balnakilpes, piratų kopėčias. Bene smagiausia buvo šokti Tarzano šuoliu per upelį. Nors jėgos vos laikė, ryžausi išbandyti vieną sunkiausių trasų – juodąją. Kaip tikino parko vadovai, ši trasa skirta fanatikams ir profesionalams. Ją įveikus per pusantros valandos galima džiaugtis puikiu rezultatu. Pradėjusi lipti lynu, ėmiau gailėtis savo sprendimo. Tarpai tarp kliūčių vis didėjo, tad norėdama koja pasiekti vieną kilpą, vos nepadariau špagato. Tačiau didžiausi sunkumai dar laukė. Sukaupiau visas jėgas norėdama peršokti nuo vienos Tarzano virvės ant kitos, tačiau nuslydau ir dešimties metrų aukštyje pakibau ant karabinų. „Bandyk prisitraukti, išsisiūbuok. Kelio atgal nėra“, – girdėjosi instruktoriaus balsas. Nuo bejėgiškumo drebėjo rankos, tačiau trasą šiaip ne taip įveikiau. Apie sudėtingiausią, olimpinę, trasą net nesvajojau. Tačiau buvo smagu. Nors ir pavargę, namo grįžome kupini įspūdžių ir adrenalino.
Info:
Vienas šio parko steigėjų Viktoras Kozlovas dienraštį L.T. tikino, kad idėja įkurti nuotykių parką su alpinizmą primenančiomis pramogomis kilo apsilankius Siguldoje (Latvija), kur toks parkas gyvuoja ne vienus metus. „Ten mes, trys draugai, išbandėme visas trasas ir užsidegėme ką nors panašaus įrengti Lietuvoje, – pasakojo vyras. – Tokių parkų Prancūzijoje atsirado dar 1995 m., tuomet vienas prancūzų legiono vadas miškuose įrengė treniruočių stovyklą kariams.“
Šioje šalyje, daugiausia Alpių regione, šiuo metu yra apie 300 analogiškai įrengtų parkų. Kliūčių trasas medžiuose visai šeimai padėjo įrengti būtent Prancūzijos kompanija.
Nuotykiai, patirti parke, anot pono Viktoro, skatina ne tik išmėginti savo jėgas, bet ir nugalėti vidines baimes, ugdyti atsakomybę ir susikaupimą, tuo pačiu pasiduoti sporto azartui įveikiant vis sudėtingesnes kliūtis. Kas rytą instruktoriai tikrina visus lynus, virves, varžtus ir sujungimus, o pramogautojų gyvybės, pasak šeimininko, apdraudžiamos nuo nelaimingų atsitikimų.
Parkas veikia kasdien, išskyrus pirmadieniais. Atvykimo laiką geriausia rezervuoti interneto svetainėje www.lokespeda.lt arba infolinija (8 699) 21 144.
