Laimikių nuotraukas su istorijomis siųsk zukle@15min.lt.
Ryškus ar realus?
Ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl retai naudojame juodus ir rudus masalus, pradėjau nuo masalinių revizijos. Kadangi žvilgantis, ryškus, gerai matomas masalas, pasak tvirtai meškeriotojų galvose šaknis įleidusios nuostatos, kurią palaiko žūklės industrijos ideologai, yra tinkamiausias provokacijos įrankis suerzinti ir nuteikti plėšrią žuvį atakai, pabandžiau suskaičiuoti, kiek juodų ar tamsių masalų realiai naudoju per sezoną ne tik lydekų, bet ir kitų plėšrūnų gaudymui. Šioje masalinių turinio grafoje susirikiavo maždaug trisdešimt masalų. Juodų, rudų, violetinių atrinkau vos per dešimt. Žinoma, masalinėse jų yra daugiau, tačiau čia kalbama tik apie tuos, kurie per sezoną panaudojami mažiausiai tris kartus.
Labai nustebau, kad didžiausią dalį sudarė „genetiškai modifikuoti“ masalai, kuriais sąlyginai galima pavadinti patamsėjusius, subraižytus, apsitraukusius patina, pakeitusius spalvą spiningo masalus. Štai pilną masalinę turiu guminukų, kurie liesdamiesi su kitos spalvos guminukais yra keistų keisčiausiai nusidažę. Vienas „Man‘s“ žuvelės formos guminukas su masyvia uodegos mente iš balto tapo dvispalviu – viena pusė nusidažė beveik tamsiai žaliai, o kita tapo pilka su perlamutriniu atspalviu. Ši „žuvelė“ – efektingas masalas tose ežerų ir tvenkinių vietose, kurių dugnas 4-5 m gelmėje apžėlęs neaukšta vandens augalija, sudarančia „kilimą“. Tokių masalų anksčiau niekas negamindavo, tačiau dabar jų jau galima pamatyti ir serijinių. Prieš porą sezonų tokio tipo guminuką-„kanopą“, kurios viena pusė rusva, o kita šviesiai žalsva, įsigijau pabandyti ir atsitiko taip, kad pirmą kartą pasiunčiau ją į gelmę, išplaukus gaudyti sterkų į Kuršmares. Šis guminukas parodė ką gali, nes, be jokios abejonės, drumstokame vandenyje idealiai imitavo sterkų tuo metu medžiojamus pūgžlius.
Tarp“genetiškai modifikuotų“ masalų – daug patamsėjų ir tikra to žodžio prasme pajuodusių blizgių, kurias labai mielai atakuoja dantytos margašonės. Todėl teigti, kad geidžiamiausias lydekos grobis spindinti kaip naujas dubenėlis kuoja, yra neobjektyvu, tačiau kodėl dažniausiai renkamės „veidrodines“ blizges? Matyt, rinkdamiesi naujus spiningo masalus, dažnai pamirštame atsižvelgti į tai, kaip kuoja tam tikromis sąlygomis gali atrodyti savo gyvenamojoje aplinkoje, o ne dienos šviesoje paguldyta ant delno. Ši prielaida tinka ne tik kuojai, bet ir kitoms masalinėms žuvelėms.
Realistinė imitacija
Patyrę spiningininkai labai brangina per laiką patamsėjusia tauria patina (juosvos metalo oksidų apnašos, kurios ypač dažnai padengia sidabruotus masalus) apsitraukusias blizges, o naujas dažnai net pamerkia į druskų tirpalą, kad patamsėtų ir „pasentų“. Kuo patrauklūs tokie masalai. Patamsėję ar pajuodę masalai vandenyje neturi aiškių kontūrų, dalinai susilieja su aplinka, todėl jie natūraliau atrodo skaidriame vandenyje. Patamsėję masalai – žemiškesni, o naujumu žvilgantys – iliuzioriniai. Naujutėlės lyg ką tik monetų kalyklos blizgės blyksnis akina kaip halogeninis prožektorius. Tokie efektai lydekai, kuri aplink save kasdien regi šimtus akivaizdžių prisitaikymo prie aplinkos pavyzdžių, dažnai būna nepatrauklūs?
Tiksliai galiu įvardyti tik vieną (be meškeriojimo skaidriame vandenyje) „veidrodinių“ spiningo masalų panaudojimo sritį – tai didelėje gelmėje esanti prieblandos zona, kur refleksuojantis masalas greičiau patraukia plėšrūnų dėmesį. Sekliose vietose nuo akinančio masalo tiek lydeka, tiek ešerys, nekalbant apie šapalus, upėtakius, meknes ar salačius, gali paprasčiausiai pasprukti. Šis efektas – pakankamai svarus argumentas kitaip pažiūrėti į tradicines masalų pasirinkimo nuostatas ir galbūt daug dažniau nei iki šiol laužyti nusistovėjusią rutiną. Kad tai nebūtų tik nuogi teiginiai, sudariau tam tikrą planą ir ėmiau modeliuoti situacijas, kuriose ryškius masalus, kurie buvo veiksmingi prasto apšviestumo sąlygomis ar drumstokame vandenyje, keičiau tamsiaspalviais ir visiškai juodais, kad galėčiau apibrėžti juodų ir tamsiai rudų masalų naudojimo principus bei galimybes.
Azartinis lošimas
Tarp azartinių lošimų ir meškeriojimo juodais masalais – daug bendra. Tiek vienas, tiek kitas užsiėmimas – loterija, kurioje šansai laimėti arba pralaimėti beveik lygūs. Daugelis patyrusių spiningininkų taip mano ne be priežasties, o aš tuo įsitikinau, po bandymo panaudoti juodus masalus gaudyti „Wacky“ metodu ešerius. Meškerioti minėtu metodu tinkamiausi masalai – guminukai, forma primenantys dėles. Kelias dienas meškeriojau upės patvankoje, kurios dugno reljefas gana monotoniškas. Tik kelios vietos šiek tiek išsiskiria gelme, tad nieko nuostabaus, kad šalia jų visada sukinėdavosi ešeriai, kurie, vos pradėjus dienoti, dingdavo ir saulėtomis dienomis jau nebepasirodydavo. Kupriai nusidangindavo į kažkokią slėtuvę, kur galėdavo mėgautis ramybe šešėlių užgožtoje aplinkoje. Tą vietą man gana greitai pavyko aptikti. Ja pasirodė esanti gelmė prie pat užtvankos mūro, kuriame įrengta vandens pralaida.
Kadangi dieną ešeriai vangūs, jiems išjudinti reikalingas energingas „žadintuvas“. Ešerius iš snaudulio veiksmingai pažadina sukrių „ūžesiai“, tačiau ši masalą plukdyti palei pat užtvankos sienelę gana sudėtinga, o ir užmesti kebloka.Todėl prisiminiau „Wacky“ metodą, kuriuo esmė – į vandenį įkritusių ir grimztančių gardžių kąsnelių imitacija. „Wacky“ metodas pasitelkiamas sunkiai prieinamose, vandens augalų prižėlusiose vietose. Metodas parankus tuo, kad, reikalui esant, naudojami specialūs kabliukai, kurių geluonis nuo kliuvinių sergsti apsauginė konstrukcija iš stangrios vielutės ar plastiko šerių. Na, o masalas – elastingos „kirmėlės“. Jei kirmėlė pasmeigta ant tokio kabliuko, masalą drąsiai galima užmesti į atviro vandens „akį“ augalijoje ar palei pat užtvankos sienelę, kad guminukas grimztų ją liesdamas. Mano manymu, juoda kirmėlė turėjo maksimaliai tikroviškai imituoti dėlę. Antra, lėtai grimztanti ir apetitiškai besiranganti „Frankfurto dešrelė“ turi sukelti užtvankos šešėlyje tūnantiems ešeriams nesulaikomą norą pastverti skanėstą. Trečia, tokia masalo padėtis – geriausia garantija ešeriui, kad grobis į vandenį pakliuvo natūraliu būdu – per neatsargumą.
Pirmu metimu gerokai didesnis už vidutinioką dryžuotašonis užkibo taip užtikrintai, kad galėjai pagalvoti, jog tai parodomasis kibimas, kurį filmuoja masalų reklamuotojų kamera. Tačiau ir antrą, ir trečią, ir dvidešimtą kartą užmesta juoda „dėlė“ ešerių nebedomino. Pakeičiau juodą masalą blyškai žalia kirmėle su skaidria uodegaite. Ešeriai pradėjo domėtis „naujoke“. Ažiotažo, žinoma, nebuvo, tačiau du trys ešeriai per pusvalandį, kai laikrodžio rodyklės remiasi į vidudienį reiškiantį skaičių, visai neblogai.
Po šiokios tokios pertraukėlės vėl susiruošiau meškerioti, tačiau ėmė gana įkyriai lynoti. Netrukus vanduo gerokai susidrumstė. Žalia kirmėlė ešeriams per lietų pasidarė nepatraukli. Toptelėjo pasiūlyti juodą masalą. Iš pradžių atrodė, kad niekas nepasikeitė ir ešerių abejingumas juodai spalvai akivaizdus, tačiau, kai „dėlė“ nugrimzdo gana giliai, ją čiupusi žuvis taip energingai sulenkė lengvą meškerykotį, kad pasidingojo, jog tas bus traumuotas. Laimei, žuviai vis tik pritrūko jėgų, ir man netrukus pavyko pakelti užkibusią žuvį į paviršių – tai buvo lydeka. Ir ne jauniklė, o kilograminė.Vadinasi, margašonės tikrai neabejingos juodos spalvos delikatesams. Kai iš vandenžolių „akies“ juodas masalas išviliojo dar vieną lydeką, turėjau ne atsitiktinį, o statistinį patvirtinimą, kad lydekos domisi dėlėmis. Tiesa, tiek ešerių, tiek lydekų susidomėjimas dėlėmis prigeso, kai nustojo lynoti, o vanduo – drumstis.
