Trakuose girdėjau sakant, kad Galvės ežere meškeriojantys ešerių viliotojai blizgutes pasidėjo į masalinės kampą, kur atsidūrė ir avižėlės, kuriomis meškeriojama be masalo. Dryžuotašonius pavyksta sugundyti tik avižėlėmis, ant kurių kabliukų – uodo trūklio lervos. Kitokia padėtis Šakarvų ežere, kur dryžuotašonius vietiniai žvejai vilioja blizgutėmis, o virš jų – 7-10 cm pavadėliai su šoniplaukų imitacijomis. Įdomu, kad beveik visur ėmė kibti kuojos, kurios dabar azartiškai ragauja trūklių lervas. Poledinės žūklės sezonas šiemet kaip ir pernai prasidėjo vėliau, tad akivaizdu, kad kaip ir pernai – tai bus eksperimentų metas, nes žuvys elgiasi nestandartiškai.
Patyrusių meškeriotojų nuomone, tokią žiemą galima išlošti meškeriojant senaisiais būdais, o tiksliau – klasikine plūdine. Jos schema – labai paprasta. Prie valo (0,12 mm skersmens) tvirtinamas šratelio arba slyvutės formos svarelis (3-5 g), o virš jo – du 5-6 cm ilgio pavadėliai ( 0,10 mm skersmens) su 18-14 numerio kabliukais. Patartina naudoti kuo mažesnius ir plonesnius bei labai aštrius kabliukus. Jų geluonys perveria trapias uodo trūklio lervas kaip per sviestą, todėl masalai ilgai išlieka gyvi, tuo pačiu – apetitiški.
Plūdinėmis meškerėmis kuojos sausio mėnesį viliojamos 6-10 m gelmėje, kur dabar teoriškai turėtų būriuotis šių žuvų tuntai, bet po atlydžių, kai po palyginti šviežiu ledu priteka daug tirpsmo vandens, sidabrašonės plaukia į pakraščius ieškoti maisto. Kad kuojos susiburtų prie masalo, patartina specialia šėrykle palei dugną paberti jauko – maltų džiuvėsių ir uodo trūklio lervų mišinio. Paprastai kibimas priekrantėje geresnis apsiniaukusiomis dienomis. Geriausias laikas – ankstyvas rytas.
Kuojų žūklė priekrantėje – sudėtingesnė, nes labai svarbu parinkti tinkamą gelmę, į kurią nugramzdinami masalai. Ančios ežere žvejai vietoj svarelių plūdinės montaže sėkmingai naudoja stambias juodas arba gerokai patamsėjusias sidabro spalvos avižėles. Kartkartėmis avižėlė kilstelima 2-3 cm virš dugno ir lėtai pasūpuojama, paskui ji vėl guldoma ant dugno. Po kiek laiko viskas kartojama iš naujo. Šis metodas, pasak patyrusių žvejų, veiksmingas ten, kur gylis nevišija 4-5 m. Šį metodą galima papildyti viena gudrybe. ko verti naują masalą.
Kai kuojos vangios ir ignoruoja masalus, o tai dažniausiai atsitinka staigių oro permainų metu, galima pabandyti dar vieną subtilią gudrybę: karkartėmis svarelis kilstelimas nuo dugno pusmetrį, kartu su juo pakyla ir montažas su pavadėliais, ant kurių kabliukų užmauti masalai, o paskui paleidžiamas kristi ant dugno. Pakyla fontanėlis drumzlių, o kabliukai su masalais dar kurį laiką iš lėto grimzta. Tada jie kuojoms, kurių dėmesį patraukia drumzlės, būna labai viliojantys.
Žvejojant didelėje gelmėje (10-12 m) patartina naudoti sunkesnius svarelius, tačiau valas turi būti plonas ir labai tiesus. Labai svarbu ir tai, kaip ant kabliuko veriamas masalas. Rekomenduojamas toks būdas – du trūkliai pasmeigiami už galvučių, o vienas užveriamas ant kabliuko žiedeliu, kad uždengtų geluonį. Tokia „puokštė“ vilioja stambias kuojas. Galima versija – vietoj žiedeliu užveriamo trūklio ant kabliuko geluonies galima pasmeigti vieną kiečio kandies lervą.
