Dažniausiai meškeriotojai dėl prasto kibimo kaltina netikusį orą, bet, atėjus ledmečiui, tenka keisti plokštelę, nes kaip gali tvirtinti, kad žuvys nekibo, jei smulkmės gali prigaudyti pilną žūkladėžę. Todėl žiemą meškeriotojai, primeškerioję vien žuvienei tinkančios smulkmės, teisinasi, kad nepavyko aptikti stambių žuvų susitelkimo vietų. Iš tai dalies teisinga, tačiau ne visiškai. Stambios žuvys, tokios kaip karšiai, tikrai susitelkia žiemojimo duburiuose, o jų aktyvumas gerokai sumažėja. Ypač tai pastebima, kai kalendorius rodo antrąją žiemos pusę. Bet patyrusiam meškeriotojui, nevienerius metus gaudančiam žuvis tame pačiame ežere, karšių žiemavietės gerai žinomos. Jis eina į reikiamą tašką ir laukia kibimo ten nuo ryto iki vakaro, o su solidžiu laimikiu grįžta ne visada.
Ignalinos krašto meškeriotojas Rimtautas Poškus žiemą labiausiai mėgsta gaudyti karšius, todėl yra sukaupęs nemažai patirties apie jų įnorius. Karšių meškeriojimą jis laiko laimės dalyku ir teigia, kad sumeškerioti vadinamąjį puskaršį, kuriuo vadinamas 300-400 g karšio egzempliorius, galima beveik visada, jei tiksliai žinai, kur karšiai žiemą susitelkę. Per dieną jų gali sugauti ir visą tuziną, tačiau kilograminio karšio kibimas – laimės dalykas. Jo nuomone, prognozuoti, kada kibs stambieji karšiai galima labai apytiksliai. Todėl, jei nori grįžti kurią dieną su keliais stambiais karšiais, reikia meškerioti dažnai ir laikytis tam tikrų rėmų.
R.Poškus nepataria jaukinti karšių sočiais jaukais, susidedančiais iš augalinių produktų. Karšiai žiemą visiškai nustoja maitintis augaliniu maistu, nes šiuo metų laiku jiems reikalingas maistas, kuriame gausu baltymų, o tai – gyvūninės kilmės maistas – kirmėlaitės, vabzdžių lervos. Todėl žiemą geriausias ir universaliausias karšių masalas – uodo trūklio lervos. Karšį galima suvilioti ir slieko gabalėliu, musės lerva, tačiau, R.Poškaus nuomone, trys keturios trūklio lervos, tinkamai užvertos ant kabliuko – labiausiai karšį gundantis variantas.
 |
| Žiemą visos žuvys keičia įpročius ir maitinasi tik gyvūninės kilmės maistu, todėl jau ne pirmą šimtmetį – pats geriausias masalas – uodo trūklio lervos |
Mokslininkų tyrinėjimai patyrusių meškeriotojų pastebėjimus patvirtina – jų teigimu, sunku spėti, kada stambūs karšiai ims maitintis? Kategoriškas teiginys, kad žiemą tinkamiausias karpinių žuvų, tame tarpe ir karšių meškeriojimo metas – atlydžiai, apniukęs oras, labai sąlyginis. Dažnai pasitaiko, kad stambūs karšiai staiga ima kibti, spaudžiant keliolikos laipsnių šalčiui, kai dangus giedras ir šviečia saulė. Lygiai taip pat elgiasi ir kuojos, tampančios per ledmetį dažniausiu meškeriotojų laimikiu. Kodėl toks neapibrėžtumas negalioja puskaršiams ir karšių bei kuojų jaunikliams?
Pasirodo, jog nestambių karšių kibimas šių žuvų žiemavietėse, nepriklausomai nuo oro, suaktyvėja du kartus per dieną ir trunka nuo pusvalandžio iki kelių valandų. Tuo metu galima sumeškerioti ne vieną puskaršį. Mokslininkai teigia, kad ne tik karšių, bet ir kitų žuvų jaunikliai žiemą maitinasi lygiai taip pat intensyviai kaip vasarą. Todėl žiemą ir sugaunama daugiau smulkių žuvų. Tyrinėtojų nuomone, tokį smulkmės elgesį diktuoja instinktas, raginantis jauniklius aktyviai maitintis. Žiemą, kai stambiosios žuvys, ne tokios aktyvios, smulkmė nepatiria iš jų pusės tokios konkurencijos, kaip vasarą, kai, aptikęs gardų kąsnelį, stambaus „dėdės“ gali nūti tuojau nustumtas į šoną. Vadinasi, žiemą jaunikliai turi realų šansą pastebimai ūgtelti. Todėl smulkios žuvys ir stengiasi negaišti veltui laiko, kol neatėjo pavasaris ir stambiosios nesuaktyvėjo, tad ir ant kabliuko pakliūva kelioliką kartų dažniau nei solidūs egzemplioriai.
