Švedijos mokslininkai, tyrinėjantys žuvų elgseną, nustatė, kad lydekai ypač apetitiškas atrodo blyksintis ir vinguriuojantis kaip žuvelė masalas. Antra, lydekos iškart susidomi nenormaliai judančiomis arba sprunkančiomis žuvelėmis. Lydeką dažnai išprovokuoja rėksminga, išsiskirianti iš aplinkos masalo elgsena, tačiau dar veiksmingiau plėšrūnes vilioja aukos skleidžiamas kvapas. Bet labiausiai lydeką masina masalas, kurio išvaizda primena grobį, kurį plėšrūnė neseniai sumedžiojo, arba tas, kurį jai pasiseka sumedžioti dažniausiai. Vadinasi, viena svarbiausių masalo charakteristikų – tikroviškumas.
Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje Amerikos kontinento šiaurėje lankęsi keliautojai, tarp kurių buvo ir lenkų rašytojas Arkadijus Fidleris, dar užtiko indėnų ir eskimų, kurie naudojosi senoviniais meškeriojimo būdais. Jie buvo paremti išmanymu, kas labiausiai vilioja plėšriąsias žuvis. Kanados šiaurėje lydekoms, sterkams, ežeriniams upėtakiams gaudyti buvo naudojama iš pirmo žvilgsnio primityvi, tačiau labai veiksminga technologija. Lede iškirsdavo eketę, virš jos pastatydavo palapinę, kad į eketę nepakliūtų pernelyg daug šviesos. Šalia eketės atsisėsdavo žvejys, kuris po ledu nugramzdindavo iš medžio išdrožtą ir tikroviškai nudažytą žuvelės – dažniausiai čiukučiano arba lydekaitės imitaciją, kuri netrukdavo atkreipti stambaus plėšrūno dėmesį. Kai lydeka ar sterkas prisiartindavo, norėdami sverti masalą, žvejys juos nusmeigdavo žeberklu.
Šio metodo esmę dabar sėkmingai panaudoja tikroviškų masalų, skirtų plėšrūnų meškeriojimui po ledu, kūrėjai. Žinoma, žeberklo atsisakyta. Jo vaidmenį atlieka kabliukai. Novatorių nuomone, klasikinės blizgės-švytuoklės nepakankamai tikroviškai imituoja masalines žuveles. Pakeisti klasikinės švytuoklės korpuso išvaizdą taip, kad jis būtų visiškai panašus į žuvelę, neįmanoma – masalas neteks žaismo. Ištyrę žuvelių aerodinamiką, konstruktoriai pasiūlė idėją – žuvelių imitacijas gaminti natūralaus dydžio (8-12 cm) ir ne iš metalo, o iš plastiko. Naujo tipo masalams žaismą užtikrina sumontuoti ant jų šonų skaidrūs sparnai. Tokių imitacijų konstrukcija primena žuvų-skraiduolių kūno sandarą, tad neatsitiktinai naujoviškų masalų klasė vadinama “Water Fly“.
Įgudęs juos valdyti meškeriotojas tokius polediniam meškeriojimui skirtus voblerius gali plukdyti įvairioje gelmėje ir aprėpti gana didelę zoną. Be to, paaiškėjo, kad tokiais masalais galima plėšrūnus gaudyti ir vasarą – jie labai parankūs ten, kur kitus masalus plukdyti neįmanoma – vandens augalijos properšose, tarp kerplėšų.
