Tad pavasarį efektyviausias jaukinimo būdas – vilioti kuojas, plakius ir kitas migruojančias karpines žuvis iš lėto grimztančiais jaukais, kurie viduryje vandens subyra į „atomus“. Kiekvienas „atomas“ tampa kuojų taikiniu. Bet čia pat iškyla kita problema: ką verti ant kabliuko? Klasikinis masalas – musės lerva, tačiau meškeriojimo plūdine meškere meistro Jono Jablonskio teigimu, svarbiausia yra suteikti masalui tokį pat pagreitį kaip grimztančiai jauko kruopelei. Lėtai link dugno grimztanti musės lerva kuoją verčia pamiršti viską ir ji didžiausiu greičiu plaukia prie masalo.
Išskirtinis metodas
Kuoją labiausiai vilioja ne gulintis ant dugno, o srovės plukdomas maistas. Šią aksiomą puikiai žino profesionalai meškeriotojai ir panaudoja praktikoje, o meškeriojimas, priverčiant masalą tėkmėje grimzti taip pat kaip grimzta jauko kruopelė, vadinamas stop&go metodu. Šis metodas – išskirtinis plūdininkų instrumentas, nes jį galima panaudoti tik meškeriojant bolonijos stiliaus arba sudurtine meškere be ritės. Metodo esmė paprasta, kai masalas nugrimzta ir nuplaukia pasroviui 1-2 m, plūdė trumpam prilaikoma vietoje, todėl pavadėlį su kabliuku, ant kurio užvertas masalas, tėkmė iš inercijos pakelia į aukštesnį horizontą. Kai plūdė vėl paleidžiama plaukti, masalas atsidūręs per 0,5-1 m nuo dugno vėl ima iš lėto grimzti, nešamas tėkmės. Keliadešimt šio dreifo sekundžių – tai laiko tarpas, per kurį dažniausiai ir užkimba žuvis. Jei žuvys nesusidomėjo masalu, plūdė vėl pristabdoma, kad masalas atsiplėštų nuo dugno, o paskui vėl imtų grimzti. Kompanijos „Expert“, gaminančios iš balzos plūdes šiam meškeriojimo metodui, teigimu – vienas svarbiausių meškerės sąrangos elementų – plūdė, kuri turi būti ypatingos formos, kad tinkamai dreifuotų ir gerai signalizuotų apie kibimą. Antra, būtina, parinkti tokios keliamosios galios plūdę, kad svarelių masė atitiktų tėkmės stiprumą ir plūdės prilaikymo momentu leistų masalui atsiplėšti nuo dugno, o dreifo metu laikytų palei dugną.
Ypatingas svarelių vėrinys
Kokį įrankį – bolonijos stiliaus ar sudurtinę meškerė – rinktis? Priklausomai nuo to, koks upės gylis ir kokiu atstumu nuo kranto turi dreifuoti plūdė, naudojami 6-13 m meškerykočiai. Jei tas atstumas – 6-8 m, naudojama boloninė meškerė, jei atstumas didesnis – sudurtinė. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju būtina, kad ant galinės 20 cm ilgio pagrindinio valo atkarpos tinkamai būtų išdėstyti reikiamos masės svareliai. Kitaip stop&go metodas – neįmanomas. Vokiečių ekspertai yra sudarę pačią priimtiniausią ir paprasčiausią svarelių vėrimo schemą: pirmiausia tvirtinamas lašo formos svarelis (smaigaliu aukštyn) kurio masė – 2/3 plūdės keliamosios galios. „Likutis“ paskirstomas tarp 3-5 šratelio formos svarelių, kurių masė – vienoda. Šie šrateliai tvirtinami vienodais intervalais tarp „lašo“ ir sukučio, prie kurio tvirtinamas pavadėlis. Sudurtinės meškerės montažui tinkamas – 0,12-0,16 mm skersmens valas, o boloninės – 0,18-0,20 mm. Pavadėliai – 0,10-0,14 mm skersmens, o jų ilgis – 25-50 cm, nors gali būti ilgesni – 60-70 cm tais atvejais, kai kibimas – labai atsargus. Na, o kabliukai geriausi ilgakočiai, atitinkantys masalo kalibrą.
Kvapnus šleifas
Nors pagrindinis masalas, meškeriojant stop&go metodu, beveik visada – musės lerva, leliukė arba mikrolerva „Pinkies“, tačiau stambioms kuojoms galima pasiūlyti slieką. Po tinkamo svarelių išdėstymo kitas svarbiausias stop&go metodo momentas – kvapnus šleifas, kurio debesėlyje turi plaukti masalas. Šleifas atsiranda, kai srovė ima plauti nugramzdintus jauko rutulius. Todėl didžiąją dalį jauko patartina prifarširuoti žvyro ir molio, kad iš jo nulipdyti rutuliai būtų sunkūs ir lipnūs. Šie rutuliai sumetami jauko gramzdinimo taške. Maždaug 1/3 jauko iš anksto atskiriama į kitą indą – iš jo nulipdomi biresni rutuliai, kuriuose daug sėlenų ir lieso pieno miltelių. Kas pusvalandį į „tašką“ nugramzdinamas vienas šio jauko rutulys. Tada galima būti garantuotam, kad palei dugną driekiasi kvapnaus jauko šleifas. Kai tik kuoja jame pastebi masalą, plūdė dingsta po vandeniu.
