Žūklės draugai „Facebook“ tinkle (spausk čia)
Pavasarį šapalai ypač mėgsta smėlėtus upių ruožus, kurių pakrantėmis pirmiausia ima želti augmenija. Patys stambiausieji dažnai renkasi vietas, kurių krantai apžėlę žilvičiais, statūs, beveik neprieinami. Tokiose vietose veiksmingai gaudyti šapalus galima tik įsibridus, nes tada pavyks pakankamai arti prieiti prie šapalų „patruliuojamo ploto“, o svarbiausia, kad įsibridęs meškeriotojas žuvims atsiduria „nematomoje“ zonoje. Tad atsiranda šansas prisėlinti prie stambiųjų „profesorių“, kurie meškeriotojo siluetą ant kranto atpažįsta už šimto metrų ir tada juos „įkalbėti“kibti neįmanoma. Daugelis meškeriotojų šapalus tradiciškai vilioja sukrėms, tačiau pavasarį – daug veiksmingesnis masalas vobleris.
Šviesus fonas
Srovė negirdimai srūva tarp aukštų krantų, o virš galvos susipynusių šakų kupolas, po kuriuo visada tvyro maloni prieblanda. Upės dugnas išklotas šviesiu smėliu, o tokiame fome kaip ant delno kiekvienas šapelis. Už 15-20 m staiga nuvilnija verpetas. Beveik nebejoju, kad ten medžioja šapalas, tačiau galutinai įsitikinti galima tik vienu būdu – užmetus masalą. Masalinėje surandu plūdurų „floating“ tipo vobleriuką „Strike Pro Mustang Minnow“ (4,5 cm, 4,2 g), kurio gabaritai idealiai tinka tokiai situacijai. Be to, šis trumpas drūtas masalas pasižymi agresyviu žaismu, tad voblerį galima plukdyti gana lėtai, o tai dažnai būna lemiama aplinkybė, išprovokuojanti net sotaus šapalo kibimą. Beje, masalinėje reikia turėti ir grimztančią versiją, nes be jos sunku išsiversti, kai atviroje vietoje pasitaiko riboto skersmens duburys.
Kompaktinis modelis, kurio apdaras nuo 3D formato išraiškingų akių iki smulkučio žvynelių piešinio detaliai imituoja aukšlės išvaizdą, skrieja pasroviui. Kadangi vobleriukas neria 30-50 cm, jį be baimės galima plukdyti virš gulinčių ant dugno išvartų. Kai masalas, vaidindamas pailsusią aukšlę, viksnoja uodegėle virš tamsuojančio už pusiau smėliu užnešto kamieno, nuo jo atsiskiria veržlus sidabrinis siluetas, padabintas ryškiai oranžiniais pelekais. Šapalas nevejodamas stveria voblerį, patvirtindamas, kad būtent tokie masalai juos veda iš proto. Po kelių minučių graibšte – stambus egzempliorius.
Finišo tiesioji
Gaila, tačiau upės atkarpa po šakų kupolu gana trumpa ir už vingio vaga išsiveržia į atviras užliejamas lankas. Čia upės dugnas tamsesnis, jį vagoja nemažai griovių. Tokiuose tiesiuose lyg nubrėžtuose pagal liniuotę ruožuose paprastai patruliuoja smulkesni šapalai, tačiau ši taisyklė turi nemažai išimčių, o štai masalas čia geriausias – „crank“ vobleriai, todėl nedvejodamas segu prie valo raudongalvį „Aguamax Minnow“ (6,6 cm, 4,6 g). Toks sidabrašonis vobleris su gelsvai oranžine papilve puikiai imituoja srovėje spurtuojančią aukšlę, kurios vidutiniokai šapalai pro šalį nepraleidžia. Kadangi vingių beveik nėra, tokioje finišo tiesiojoje masalą reikia užmesti gana toli. Vobleris nuplaukia vos kelis kartus, kai jį kažkas kepšteli, o po kelių sekundžių jis apipilamas smūgiais kaip boksininkas ringe. Tačiau akivaizdu, kad šapalai smulkūs, nepajėgia sugriebti masalo. Norėdamas galutinai įsitikinti tuo, užmetu „slaptą ginklą“ – modelį „Strike Pro EG-074“ ( 4 cm, 2 g), imituojantį rainę ir ypač patinkantį mažų upelių upėtakiams, tačiau mėgstamą ir šapalų. Po akimirkos sprindinis šapalas spurda ant kabliuko.
Zenitinės atakos
Patyrę šapalų meškeriotojai puikiai žino, kad gegužę, o ir birželį šapalai saulėtais rytais ypač mėgsta medžioklei pasirinkti vietas, kur smėlėtas dugnas pašiauštas kauburiais, ant kurių želia vilnijančios kaip laumių plaukai ryškiai salotinės spalvos vandenžolės. Po jomis – puikios slėptuvės, tačiau išvilioti iš jų šapalus – gana sudėtinga, nes jie po tuo „skėčiu“, dengiančiu juos nuo smalsių akių lūkuriuoja, kol turbulentiniai srautai įneš į slėptuvę kokį nors užkandį, o į praplaukiantį virš jų ar šalia masalą sureaguoja tik tada, kai jis primena srovės blaškomą objektą, pvz., žuvelę. Tačiau čia panaudoti jau minėtus šapalų meškeriojimo voblerius pakankamai veiksmingai nepavyks, nes jie pasižymi energingu ir net agresyviu žaismu, kuris nesiderina su grobio, kurio pasaloje tyko šapalai elgsena. Galima paprasčiausiai aplenkti tokį ruožą arba masalinėje laikyti tokiam atvejui porą „jointed“ tipo vobleriukų – šie iš dviejų lankstais sujungtų dalių susidedantys masalai puikiai imituoja tėkmėje agonizuojančią žuvelę, kuri nebepajėgia kovoti su srove ir ima ristis pasroviui.
Tokiam žaismui imituoti ypač parankus vobleris „Strike Silver Sprat“ (5cm, 4 g), kuris srovėje puikiai imituoja „lūžinėjantį“ grobį. Labai svarbu ir tai, kad šis masalas plaukia sekliai (neria iki 40 cm), tad jį galima plukdyti virš „laumės plaukų“ nesibaiminant, kad masalas į juos įsipainios. Kai reikalingas masalas, kurį galima plukdyti įvairiuose vandens horizontuose, o tai svarbu, norint, kad vobleris pakliūtų į šapalų akiratį šalia kauburio, t.y., žemiau vandenžolių „skėčio“, geriausia naudoti grimzlių „Pigmy Joint“ (4 cm, 3,6g), kurį galima efektingai plukdyti tiek vandens paviršiuje, tiek metro gelmėje. Beje, tokie kauburiuoti ruožai dažnai baigiasi stačiu šlaitu, nyrančiu į kerplėšomis ir šiekštais užšlemštą duburį. Tokias vieteles pamėgo stambūs šapalai. Jie paprastai nelabai noriai atakuoja duburyje vinguriuojančius masalus, o kartais ir visai nekreipia į juos dėmesio, nes atidžiai stebi, ką tėkmė atneš ant šlaito briaunos.
Kelis kartus pasitaikė atvejis, kai vos nutūpusį ant vandens voblerį, kurį tėkmė panešdavo keliolika centimetrų, atakuodavo stambus šapalas. Tačiau tokiems atvejams reikalingas ypatingas modelis – „crank“ pilvočius, su poilgiu liežuvėliu, kad masalas iškart įsikastų į srovę ir pasižymintis tokiu agresyviu žaismu kaip „Baby Pr“ (3,5 cm, 3,5 g). Manau, kad ne tik ryškoka voblerio spalva bei išraiškingas žaismas lemia, kad voblerį pasirodantį „zenite“ taip aršiai atakuoja šapalai, o ir jo apvalainos formos, primenančios karkvabalį. Jei šį masalą taip pat turėsite masalinėje, tai galima sakyti, kad galėsite veiksmingai meškerioti beveik visose pasitaikančiose storasprandžių medžioklėje situacijose.
