Vajomingo valstijoje (JAV) biologai sugavo 12 suaugusių vėgėlių, gyvenančių Wind River vandens saugykloje. Žuvų dydis – nuo 50 iki 90 cm. Vėgėlėms buvo implantuoti mikrosiųstuvai, o žuvys paleistos atgal į gimtąją stichiją. Taip mokslininkai įgijo unikalią galimybę sekti sezonines paženklintų vėgėlių migracijas.
Dėl margų raštų, puošiančių jų odą, marmurinėmis žuvimis pramintos vėgėlės pasklido 3000 ha zonoje, ir klajojo joje iš vieno galo į kitą, tačiau vienos buvo aktyvesnės, o kitos – pasyvios. Dalis stebėtų vėgėlių judėjo vos 2 proc. stebėjimų laiko, o vienas egzempliorius nekrustelėjo iš vietos net 11 dienų.
Kokius vėgėlių migracijos dėsningumus nustatė mokslininkai? Pasirodo, vėgėlių maršrutai – nesistemingi, atsitiktiniai, kartais galima spėti, kad žuvys stengiasi pernelyg nenutolti nuo „namų“ teritorijos. Ilgesniam laikui vėgėlės apsistodavo tik duburiuose. Vėgėlės keliaudavo į naujas vietas ir maisto ieškodavo auštant ir naktį. Žiemą vėgėlės laikėsi 3-9 ir 15-18 m gelmėje, o, ištirpus ledui, nusirito į 22 m duburius. Tad išvada tokia: rasti vėgėlių takus – nelengva, bet jei aptikai tokią vietą ir užkibo viena žuvis, beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad aptikote vėgėlių susitelkimo vietą, kurioje galite sugauti ne vieną žuvį.
