2012-01-30 09:03

Žūklės atlasas. Ar įmanoma sumeškerioti syką?

Kiekvienas žvejys, meškeriojantis žiemą, turi slaptą svajonę sumeškerioti syką, o kam tai jau pavyko, tie nenoriai dalinasi ne tik patirtimi, bet ir įspūdžiais. Toks egoizmas puikiai suprantamas, nes tenka nuklampoti ledu dešimtis kilometrų, kol galiausiai pavyksta aptikti sykų medžioklės plotus. Šiltuoju metų laiku suvilioti syką labai sunku, nes sidabrašoniai nusileidžia į didžiausią gelmę, kur net vidurvasarį – šaltas vanduo. Tad nenuostabu,kad ši žuvis mūsų krašte geriausiai kimba žiemą.
Lietuvos ežeruose dabar daug kur įveista sykų, kuriuos galima suvilioti dirbtiniu masalu tik žiemą
Lietuvos ežeruose dabar daug kur įveista sykų, kuriuos galima suvilioti dirbtiniu masalu tik žiemą

Žūklės draugai renkasi čia.

Atakuoja beatodairiškai

Stambus sykas taip beatodairiškai atakuoja masalą, kad gali vienu mostu nutraukti valą. Ne veltui sykas priskiriamas prie pačių stpriausių kovotojų. Todėl sykai žvejojami spiningais poledinei žūklei, kurių svarbiausias elementas – ritė su terkšle. Ja vadinamas valo nuslydimo mechanizmas, kurį  galima sureguliuoti taip, kad, žuviai priešinantis, valas ne įsitempia, o nusivynioja nuo ritės būgnelio. Sykas gali jį tempti kiek tinkamas, tačiau gijos nutraukti neįstengs.

Užpoliarėje šiaurės tautelių meškeriotojai žvejoja sykus, metrinio storio lede išsikirtę „langus“, pro kuriuos stebi, ar į sietuvą neatplaukė sykų, omulių, čyrų arba muksunų būrys. Jie pastebimi sykai, nugramzdinamas masalas – raudonu skudurėliu apvyniotas kabliukas. Mūsų kraštuose syką pamatyti jo natūralioje aplinkoje labai sunku, nes  jie plauko giliai, o vanduo – nepakankamai skaidrus.  Sykai gyvena tik giliuosiuose Lietuvos ežeruose ir tik žiemą pakyla į vidurinius vandens horizontus (20-30 m).

Sykų ežerai

Lietuvoje ne tiek daug vietų, kur galima sumeškerioti syką – tai Vištyčio, Platelių, Lūšių, Asalnų,  ežerai ir Kuršių marios. Tačiau dabar ne viename šaltavandeniame prietryčių Lietuvos ir Aukštaitijos ežere sykai įveisti dirbtinai, tačiau šių vandens telkinių pavadinimai plačiai neskelbiami, kad į tuos ežerus neplūsteltų didelis meškeriotojų srautas, nes svarbu, kad sykai ūgteltų, susiformuotų jų populiacijos, o vėliau žvejai savaime jas atras, kaip atrado Daugų ežere, kur sykų ištekliai jau nemaži, o svarbiausia sugaunama kilograminių ir didesnių žuvų.

Sausį tikimybė sugauti syką – nemaža. Kad sykai geriau kibtų, Platelių žvejai į dvidešimtmetrinę gelmę gramzdindavo nedideles eglutes, kad jos atsidurtų ant povandeninių kalnelių viršūnių. Kuršmarių žvejai nuo seno žinojo, kad sykų meškeriotoją maitina kojos. Kadangi per dieną neįmanoma pėsčiam nužingsniuoti dešimtis kilometrų per ledo tyrlaukius, į sykų žūklės būdavo važiuojama rogėmis, į kurias susėsdavo visa „brigada“: meistras, ledkirtys ir važnyčiotojas. Pastarasis rinkdavo nuo ledo sugautas žuvis ir kraudavo į roges, ledkirtys kirsdavo eketes, o meistras jose šokdindavo blizgutę. Dabar pagrindiniai sykų žūklės plotai – Rusijos pusėje, tačiau migruojančius sykus galima suvilioti tuose plotuose, kur dugnas žvirgždėtas arba akmenuotas.

Koks masalas tinkamas?

Nereikia turėti iliuzijų, kad mūsų krašte žvejojamus sykus pavyks suvilioti raudonu skudurėliu, kaip tai daroma šiaurėje. Sykų žūklei naudojamos blizgutės, avižėlės, guminukai, specialios muselės, tačiau visi masalai – ypatingi, specialiai sukurti sykų žūklei ir kitur nelabai pritaikomi.

Didelę sykų žvejybos patirtį turi Alpių meškeriotojai, kurie gali šias žuvis žvejoti visus metus, nes kalnuose telkšančiuose ežeruose vandens temperatūra bemaž vienoda visais metų laikais. Čia sykų žūklei dažniausiai naudojamos muselių girliandos ir ilgos siauros blizgės. Dažniausiai – sidabro spalvos. Tokius masalus naudoja ir mūsų krašte – Asalnų, Lūšių žvejai susikonstravo iš blizgelių ir muselių montažus, kurie naudojami žūklei didelėje gelmėje.

Daugų žvejai sako, kad tokiu metu sykus sėkmingai galima žvejoti  guminukais, kurie  veriami ant avižėlių kabliukų. Šioms kombinacijoms naudojami 1,5-2,5 cm „Relax“ guminukai. Geriausiai tinka balti, geltoni ar auksiniai masalėliai, tačiau žvejai naudoja ir ryškesnių spalvų masalus – oranžinius, raudonus, salotinius, kartais juodus. Dažniausiai ant kabliuko veriamas ne vienas masalas, o keli įvairių spalvų guminukai ar jų atraižos.. Puikiu deriniu laikomas baltos ir salotinės, oranžinės ir geltonos spalvos guminukų tandemai.

Migruojantys gentainiai

Praeivių sykų, gyvenančių Baltijoje ir atplaukiančių neršti į jūros lagūnas, žūklė, pasak latvių žvejų. skiriasi nuo sėslių sykų meškeriojimo ežere. Pirmiausia todėl, kad tenka žingsniuoti kartais ir dešimtį kilometrų, kol aptinki kieto dugno plotą, virš kurio būriuojasi sykai. Paprastai tose vietose plauko daugybė mariose gyvenančių smulkių stintelių, kurias sykai noriai medžioja. Tad masalai turi priminti šį sykų grobį. Stinteles geriausiai imituoja 2,5-5 cm cigaro formos blizgutės arba plokščios sidabro spalvos avižėlės.

Patyrę meškeriotojai sako, kad geriausi – klasikiniai masalai. Tai patvirtina ir  Mozūrijos (Lenkija) meškeriotojų patirtis. Teko įsitikinti tuo akivaizdžiai – ant Ryno, Geldupės, Galadusio, Dargio, Šventaičio ežerų ledo sutikti žvejai naudojo tokių pat modelių blizges, kuriomis sykai šiose vietose žvejojami nuo praėjusio amžiaus pradžios, o Kuršmarių žvejai kaldindavo praėjusio amžiaus pradžioje.

Lietuvos vandens telkiniuose sykų žūklė leidžiama nuo sausio 1 d., tačiau žūklei reikia turėti licenciją. Ji galioja vieną parą ir suteikia teisę sugauti penkis sykus. Licencinė sykų žūklė leidžiama Platelių, Lūšių ir Vištyčio ežeruose. Licencijų kiekis – ribotas.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą