Vieno masalo kombinacija
Vienintelis teisingas, šachmatininkų terminologija kalbant, ėjimas „arkliu“ tokioje situacijoje – vieno masalo kombinacija. Sulauki, kol 750 g ir maždaug pusmetrio ilgio pilkeris stukteli 130-140 m gelmėje į „kalniuko“ gūbrį, suvynioji 4-5 m valo, ir įtvirtini meškerykočio drūtgalį specialaus diržo lizde. Beje, be tokio diržo keliauti į šiaurės platumas nepatartina. Traukiant ne tik stambius, bet ir vidutinius egzempliorius, jis padeda išlaikyti meškerykočio pusiausvyrą. Kairė ranka laiko meškerykočio rankeną aukščiau ritės. Dešinioji – ritės rankenėlę. Po kojomis – siūbuojantis denis. Jei apsiavėte batus su slidžiais padais, teks meškerioti sėdint, o tai – iš visai kitos operos, kuri neturi nieko bendro su masalų plukdymu didžiulėje atviros jūros gelmėje. Atsipūtęs, sėdėdamas ant suolelio, gali meškerioti lengvais masalais fiordo užuovėjoje, kur gelmė – 30-50 m. Atviroje jūroje reikia naudoti jėgą.
Nugramzdintas į gelmę pilkeris sklendžia tol, kol įsitempia valas. Tada vėl reikia masalą trūktelti į viršų, o paskui staigiai nuleisti meškerykočio viršūnę iki vandens, kad valas sukristų rinkėmis bangų. Pilkerio masė akimirksniu ištiesina rinkes, kurį laiką masalas dar sklendžia, o paskui valas vėl įsitempia. Viską reikia kartoti iš naujo. Todėl minėta schema, kai meškerykotis laikomas ir juo manipuliuojama kaire, o dešine sukama ritės rankenėle, pats optimaliausias. Įsigydami įrankius atsižvelkite į tai ir pirkite „multus“ su rankenomis dešinėje pusėje.
Optimali versija
Beje, minėta įrankio montažo schema taikytina ir jūrinėms meškerėms su neinercinėmis ritėmis, kurios pranašesnės už lėtaeigius „multus“, kai meškeriojama plonais pintais valais (iki 0,22 mm), nes jomis daug greičiau suvyniojamas valas. Kai gelmė – apie 200 m, tai labai svarbus argumentas. Kairiarankiai „multai“ tinka tais atvejais, kai meškeriojama gelmėje iki 50 m lengvais mešrykočiais, skirtais plukdyti masalus nuo 50 iki 200 g. Beje, tokį meškerykotį būtina nuolat turėti po ranka, nes niekada nežinai, kur tave nuneš dreifas. Gali atsidurti virš „kalniuko“, kurio viršūnė – maždaug 60 m gelmėje, o čia sunkiausios klasės meškerykotis nebūtinas.
Antra, echolotas gali parodyti žuvį kursuojant 70-80 m gelmėje, o ją operatyvai pasiekti taip pat reikalingas lengvesnės klasės įrankis. Dažniausiai tokioje gelmėje medžioja saidų tuntai, kurios beatodairiškai vaikosi greitai judančius masalus, tad jų meškeriojimas nuo tradicinio spiningavimo skiriasi tik tuo, kad šiaurės platumose masalai puldomi ne horizontaliai, o vertikaliai.
Laiko ekonomija
Kai plukdomas vienas masalas, reikia apsišarvuoti kantrybe, nes labai svarbu – nepasiduoti pagundai pakirsti, kai junti „silpnus“ stuktelėjimus. Smulkios šiaurės platumų masteliu žuvys nuolat bando „kirsti“ stambiam masalui, bet jo deramai nesugriebia. Todėl geriau nesistengti jų pakirsti, kad nereiktų traukti nedidelį laimikį į paviršių ir gaišti laiką. Jei kam nors kils klausimas, kaip atskirti, kad kimba stambi žuvis, tegu dėl to nesuka galvos. Viskas paaiškės akimirksniu.
Rimtas egzempliorius nesiterlioja ir stveria masalą visą jėga. Apkrova bus tokia, kad galvosite ne apie laimikio indentifikaciją, o kaip išlaikyti rankose meškerykotį ir tinkamai sureguliuoti ritės valo nuslydimo mechanizmą. Jei to nepadarysite, dvikova gali baigtis nelauktai. Lūžta net ir patys stipriausi meškerykočiai. Tai liudija dviejų mūsų ekspedicijos bandytų šiaurės platumose meškerykočių likimas.
Priekabi apžiūra
Vieno masalo kombinacija tikriausiai ne vienam meškeriotojui gali pasirodyti nuobodoka, tačiau tokios yra realijos, jei nori sugundyti stambų egzempliorių. Ir ši kombinacija pasiteisino jau pirmąją dieną – beveik vienu metu iš keturių plukdomų pilkerių tris atakavo didžuvės. Dvi per kelias minutes sumaitojo trišakius, o viena vis tik užkibo rimtai. Kai po keliolikos minučių „pumpavimo“ didžuvė iškilo prie katerio borto ir apsivertė ant šono, kiekvienam mūsų ekipažo nariui iškart paaiškėjo, kas yra didelė menkė. Šis laimikis be ilgų kalbų paskatino kruopščiai patikrinti įrankius ir masalus, įvertinti jų galimybes iš naujo ir daug ko atsisakyti. Tai dar vienas meškeriojimo Norvegijoje ypatumas.
Po pirmojo mūsų ekspedicijos reiso į atvirą jūrą, paaiškėjo daug dalykų, kuriuos buvo neįmanoma numatyti iš anksto ir kuriuos reikėjo skubiai koreguoti. Pats svarbiausias iš jų – masalų furnitūra. Per kelias valandas stambios didžuvės sumaitojo kelioliką trišakių ir vienšakių kabliukų. Prieš pusdienį nikeliu blizgėję akivaizdžiai kiniškos kilmės kabliukai pavakare buvo apsitraukę rūdimis. Beje, tokie kabliukai neatlaiko apkrovų. Atskirti gerą jūrinį kabliuką nesunku – nukaldintas iš storos vielos ir padengtas matinio oksido sluoksniu. Tiesa, dabar „Cormoran“ ir „Owner“ gamoje galima rasti neblogų vienšakių jūrinei žūklei, kuriuos dengia ir bronzinis oksidas. Na, o trišakius geriausia rinktis su matine danga. Beje, masalų kabliukus geriausia pakeisti iš karto, nelaukiant, kol netrūks rekordinis egzempliorius. Tą patį patartina padaryti su žiedeliais ir sukučiais, nes ne vienas gamintojas naudoja tokius, kurie praranda formą ištraukus iš gelmės porą trikilograminių menkių.
