Ežerai ir masalai
Seliavinių lydekų gaudymui vėlyvą rudenį tinkamiausi nemaži ežerai, kuriuose yra dideli plotai gilių akvatorijų, greta kurių plyti sėkliai, kartais net iš 20 m. pakylantys į patį paviršių. Kitas – tai ežerai, kurių dugnas sėte nusėtas įvairaus aukščio povandeniniais povandeniniais kalneliais, tarp kurių šimtus metrų driekiasi vingiuotos griovos.
Tokiuose ežeruose lydekos rudenį geriausia gaudyti velke, tačiau, jei meškeriojimo būdas aiškus, tai apie veiksmingiausius masalus išgirsi šimtą skirtingų nuomonių. Vieni spiningininkai plukdo didelius guminukus (15-25 cm), kurie nugramzdinami į 5-10 m gelmę, kiti stambiomis blizgėmis, kurių svoris dažnai siekia nuo 70 iki 90 g, pastaruoju metu vis dažniau naudojami neutralaus plūdurumo „jerk bait“ masalai, tačiau populiariausi tebėra vobleriai.
Manevrai ir metodai
Koks masalas, toks ir meškeriojimo metodas. Velkė – tai bendrinis lydekų gaudymo būdo pavadinimas, o jo viduje – dešimtys krypčių ir metodų. Visus juos vienija tai, kad masalai plukdomi paskui valtį nugramzdinti į gelmę, todėl masalo nereikia nuolat užmesti iš naujo, kaip klasikiniame spiningavime, o svarbiausia galima „patikrinti“ didelius plotus. Vadinasi, šis metodas teikia daugiau šansų sugauti lydeką ir taupyti laiką, o tai trumpos vėlyvo rudens dienos sąlygomis – svarbus dalykas. Žodžiu, guminukais meškeriojama iš dreifuojančių valčių. Laiveliui slystant pavėjui, elastingas masalas šokdinamas, kad atrodytų panašus į besivartaliojančią, t.y. bejėgę, žuvelę. Šis būdas veiksmingas kai gelmė didelė – nuo 6 iki 10 m. Tačiau tokiuose ežere, kur vidutinis lydekų pamėgtų vietų gylis 3-5 metrai, dauguma spiningininkų velkiauja, nes šis būdas leidžia aprėpti didesnius ežero plotus. Tad ir tikimybė, kad kibs stambi lydeka, yra didesnė.
Populiariausias velkės masalas – vobleris, nes šį masalą patogiausia valdyti ir reguliuoti jo panėrimo gylį. Masalas turi plaukti palei dugną, nes dabar daug lengvo grobio ir stambi lydeka nesivargins plaukti į patį paviršių, kad sugriebtų net ir labai riebų kąsnį. Lydekos linkusios palaukti, kol kas nors vertas dėmėsio praplauks panosėje.
Vėlyvą rudenį, tikintis stambių lydekų kibimo, geriausia naudoti voblerius, imituojančius įvairias žuvis. Pirmiausia – ešerius ir kuojas. Nors gaudant plėšrūnus velke naudojami įvairaus dydžio vobleriai, žvejojant tolokai nuo pakrančių, palei ežerų plotuose išsimėčiusius povandeninius kalnelius, patartina naudoti ne mažesnius kaip 12-15 cm voblerius, o dar geriau – 16-25 cm šio tipo masalus. Logika paprasta : jei meškeriojimo objektas – stambios lydekos, tai ir masalas turi būti toks, kad sužadintų plėšrūnei norą sočiai papietauti. Todėl lydekoms reikia siūlyti mažiausiai 15 cm voblerius, paneriančius be papildomų svarelių į 3,5-5 m gelmę ir imituojančius kuojas bei ešerius. Masalai gali būti ir didesni, tačiau svarbiausia tiksliai žinoti į kokią gelmę jie neria.
Diskusijos dėl spalvos
Paprastai dėl masalų dydžio kyla mažiausiai diskusijų, tačiau nuspėti, kokios spalvos masalus lydekos tą dieną vaikysis, galima tik praktiškai. Kadangi dažniausiai vėlyvą rudenį dienos būna apniukusios, dažnai nukrapnoja lietus, nuojauta kužda, kad patartina naudoti ryškesnius masalus – arba spindinčias kaip veidrodukai kuojų, arba spalvingas ešerių imitacijas. Saulėtomis dienomis galima plukdyti ir maskuojamos spalvos masalus, tačiau ypač patyrę spiningininkai teigia, kad tokiu atveju geriausia – neutrali, t.y., balta masalų spalva.
Kitas reikalingas instrumentas – echolotas, kurio ekrane plaukdamas matai dugno reljefo pjūvį. Jame aiškiai išsiskiria povandeniniai kalneliai – sėkliai. Palei jų šlaitus – geriausia žūklės zona. Kai suki ratą po rato aplink ežero viduryje esančius sėklius, vis siaurindamas jo spindulį, labai greitai paaiškėja, kur yra lydekų pozicijos. Echoloto ekrane puikiai matyti seliavų tuntai ir žemiau jų sklendžiantys „bananai“, kurie yra ne kas kitas, o seliavinių lydekų atvaizdai. Kai tik pavyksta aptikti tą gelmės horizontą ir parinkti reikiamą masalą, kibimo gali sulaukti kas keliolika minučių. Nepamirškite, kad spiningų meškerykočiai turi būti stangrūs ir tvirti, kad atlaikytų seliavinių lydekų atakas. Praėjusį savaitgalį meškeriojant Vajuonio ežere, senųjų Aukštaitijos meškeriotojų teorinės prielaidos absoliučiai pasitvirtino. Lydekos kibo, kaip jie sako, „plotuose“ ir atakavo salotinius arba blizgius voblerius, o ešerių imitacijomis nesidomėjo. Na, o kad neliktų jokių abejonių, galite ir patys pabandyti įsitikinti minėtų teorinių prielaidų teisingumu praktiškai.
Dar viena pastaba: kai tarp debesų nušvisdavo saulė, veikmsingesnis tapdavo salotinės spalvos masalas, kai saulė pasislėpdavo, pirmauti imdavo blizgantis modelis. Geriausias kibimo laikas – vidurys dienos. Pirmasis kibimas užfiksuotas prie vidudienį. Antras – maždaug po valandos, o dar dvi stambios lydekos užkibo tarp 14 ir 15 valandos, tačiau vienos nepavyko pakirsti ir ištraukti. Tad pasitvirtina dar viena prielaida – stambios margašonės vėlyvą rudenį kimba ne anksti rytą, o tada, kai įdienoja. Tinkamiausias oras jų žūklei – debesuota su pragiedruliais ir silpnas vėjas, vos vos pašiaušiantis smulkučiais raibuliais ežero paviršių. Taip pat akivaizdu, kad dabar geriausias masalas vobleriai, imituojantys seliavas. Pageidautina, kad masalų papilvės būtų ryškiai gelsvos arba oranžinės, taip pat tinkami vobleriai, kurių korpusai – skaidrūs, o galvos raudonos. Šios spalvos vėlyvą rudenį, matyt, atkreipia stambių lydekų dėmesį ir sužadina joms vilkišką apetitą. Tačiau greta jų tinkamos ir lydekaičių imitacijos.
