Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti

„Hubble“ teleskopu aptikta „neįmanoma“ juodoji skylė griauna galaktikų formavimosi modelius

Nors iš esmės itin paprasti objektai, juodosios skylės savo aplinką veikia itin įvairiai. Ir ne tik artimiausią – jos lemia visos galaktikos formavimąsi. Ir vos pamanėme perpratę jų keliamas intrigas, pasirodo objektai, verčiantys kritiškai peržvelgti turimas teorijas ir grįžti prie juodraščio.
NGC 3147, kaip ją įsivaizduoja menininkas
NGC 3147, kaip ją įsivaizduoja menininkas / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Dabartinėmis žiniomis, visas juodąsias skyles būtų galima suskirstyti į „stiprias“ ir „silpnas“. Pirmosios – didžiulės, pritraukia gausybę aplink skriejančios medžiagos, iš kurios susidaro ryškus akrecinis diskas. Tuo tarpu antrosios – „silpnos“, – atvirkščiai, yra pernelyg mažos, kad galėtų tai atlikti, todėl aplink jas medžiagos mažai ir jos atrodo blankios, vos pastebimos. Tačiau nesenas galaktikos NGC 3147 tyrimas šį įsivaizdavimą iš esmės pakeitė.

Už 130 mln. šviesmečių nuo mūsų esantis NGC 3147 objektas, 250 mln. Saulės masių juodoji skylė, anksčiau, kol buvo tiriamas įprastais teleskopais, buvo laikoma klasikiniu „mažos“ juodosios skylės pavyzdžiu. Tačiau nukreipę į jį „Hubble“ teleskopą, apstulbo – juodoji skylė turi „neįmanomą“ akrecinį diską. Materijos jame iš tiesų labai maža, tad ir švytėjimas blankus, tačiau NGC 3147 atrodo kaip nykštukinis kvazaras.

Tokio tipo galaktikos, kaip NGC 3147, blogai maitinasi, nes nepakanka gravitaciškai pagautos materijos. Todėl skystas besiplečiančios materijos ūkas išsipučia kaip riestainis, o ne susiploja į blyno formos diską. Todėl visai nesuprantama, kodėl aplink tokią badaujančią NGC 3147 juodąją skylę besisukantis diskas atrodo lyg vienas iš ryškiausių žinomų Visatos objektų, beskiriantis tik dydžiu ir švytėjimo galia – ji šimtus tūkstančių kartų mažesnė. Be to, diskas yra taip arti pačios skylės, kad gravitacijos jėgos materiją įgreitina iki 10 proc. šviesos greičio. Ir dėl pasireiškiančių reliatyvistinių efektų spinduliuojamos šviesos bangos išsitempia, pailgėja, pasislenka į raudoną spektro pusę.

Šis atradimas nepateikia atsakymų, o tik kelia naujus sudėtingus klausimus. Mokslininkai pripažįsta, kad dabartiniai dujų dinamikos modeliai šiuo atveju aiškiai susimovė. Tai reiškia, kad tyrimus reikia tęsti ir kurti naujus modelius, kurie galėtų paaiškinti tokias keistenybes.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Reklama
Benediktas Vanagas: stipriai išprakaitavus geriant vien vandenį kenčia kūno produktyvumas – trūksta energijos, sunku susikoncentruoti, darai klaidas
Reklama
Nauja automatika ir robotai leis „VLI Timber“ auginti gamybą daugiau kaip 40 proc.
Reklama
Mitai stabdo pasiryžti? Specialistė paneigė pagrindinius investavimo mitus
Užsisakykite 15min naujienlaiškius