Panaudoję duomenis iš visų vandenynų ir žemynų, išskyrus Antarktidą, mokslininkų grupė iš Viktorijos universiteto Britų Kolumbijoje nustatė, kad žmonės žudo devynis kartus daugiau nei kiti mėsėdžiai – liūtai, meškos ar kiti plėšrūnai.
Vandenynuose žmonės žudo dar daugiau – vidutiniškai 14 kartų daugiau nei vandens plėšrūnai.
Vandenynuose žmonės žudo dar daugiau – vidutiniškai 14 kartų daugiau nei vandens plėšrūnai.
„Mūsų iškreiptos žudymo technologijos, globalios ekonominės sistemos ir resursų vadyba, kuri prioritetą teikia trumpalaikei naudai, lėmė žmonių superplėšrūnų susiformavimą“, – sakė tyrimo autorius Chrisas Darimontas.
Žmonės labai skiriasi nuo natūralių plėšrūnų tuo, kad, užuot taikęsi į jauniausius arba stipriausius, žudo didžiausius ir stipriausius gyvūnus kaip trofėjus, o tai lemia stipriausių rūšies genų nešiotojų mirtį.
Anot vieno tyrimo autorių Thomaso Reimcheno, komercinė žvejyba ir žmonių sukeltas vandenynų rūgštingumas pranašauja nelaimes ateities vandenynams.
„Nežinau, kodėl komerciniai žvejai taip lėtai supranta reprodukcinio kapitalo vertę, – kalbėjo T. Reimchenas. – Tai – ne raketų mokslas. Tai gana paprasta ekologija, kurią, atrodo, labai sunku inkorporuoti. Mums gali nepatikti implikacijos, bet nėra jokių alternatyvų. Mes turime ne tik pereiti prie jaunesnių gyvūnų, bet ir naudoti kvotas, palyginamas su tuo, kiek medžioja kiti plėšrūnai.“
Jis išskiria du veiksnius, lėmusius mūsų virtimą „superplėšrūnais“ – žmonių simbiozė su šunimis, kuri sudarė sąlygas kur kas efektyvesnei medžioklei, taip pat šaunamųjų ginklų atsiradimas.
Galiausiai, medžiojimo efektyvumą dar labiau paskatino technologijos – GPS jutiklių atsiradimas ir t.t.
