„Jei nebūčiau tiek daug laiko praleidęs imtynėse, sakyčiau kad situacija yra labai gera. Tačiau imtynės tampa labai specifine sporto šaka. Šiuo metu bandoma šią sporto šaką padaryti kuo patrauklesnę žiūrovui ir dėl to kenčia pats sportas. Turiu galvoj ir burtus, ir pačią imtynių eigą. Išeina juokinga situacija - „burtai per burtus“ - jie traukiami ne tik prieš kovas, tačiau ir pačių imčių metu. Lieka vis mažiau objektyvaus sportinio kriterijaus, tiesiog reikia sėkmės.
O pasiruošę mūsų sportininkai labai gerai – Mindaugas Mizgaitis dar niekada nebuvo tokios geros sportinės formos, kokios yra dabar.
Mindaugui Ežerskiui bus gerokai sunkiau, jį slėgs Pasaulio čempionato finalo šleifas, kuomet jis tik per stebuklą netapo čempionu. Taip pat jį bei Valdemarą Venckaitį gali slėgt buvę titulai – jie jaus milžinišką spaudimą tiek iš varžovų, tiek iš trenerių, tiek iš teisėjų.
Kaip galima neplanuot medalių, kai M.Ežerskis ir V.Venckaitis yra paskutinio pasaulio čempionato prizininkai, M.Mizgaitis pasauly buvo ketvirtas - penktas, o Aleksandras Kazakevičius jaunimo čempionatuose pastoviai laimi prizines vietas? Jam bus lengviausia psichologinio spaudimo, tačiau problematiškiausia svorio atžvilgiu.
Visi keturi imtynininkai yra pajėgūs iškovoti medalius. Ir aš tikiu, kad vistiek iš keturių bent vienam pasiseks. O noro iš jų pusės yra begalybė.“
