-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Gyvūnų miestai. Šventos – ne tik karvės

Šeimininkų neturintys ar pas juos tik pernakvoti grįžtantys, savarankiški katės ir šunys, kelią automobiliui pastojęs palaidas raguotis – pavojinga egzotika? Kažkas nenormalaus? Tik ne Indijoje ir aplinkiniuose Himalajų kraštuose.
Svajambunato šventyklų Katmandu svečiai
Svajambunato šventyklų Katmandu svečiai / G.Juocevičiūtės nuotr.

Azijos miestai vis dar primena: po tuo pačiu dangaus gaubtu turime gebėti išsitekti visi – ir dvikojai, ir keturkojai, o grėsmės, kurias gali sukelti gyvūnai, vis tiek yra menkniekis, palyginus su gausa problemų ir pavojų, kuriuos sukuria patys žmonės.

Miestai šunynai

Delyje, centriniame miesto rate Cannaught Place, aplink garsių prekių parduotuves ir viešbutpalaikius išsitiesę palaidi mišrūnai. Kartais, norint patekti vidun, drybsančių sutvėrimų eilę reikia apeiti. Hindų šventyklose ir sikhų gurudvarose po vėjo malūnais, ant vėsaus grindinio, besiilsintys šunėkai – tokie pat visateisiai užklydėliai kaip ir maldininkai. Kai kuriose dievybių buveinėse keturkojų daugiau nei užsienio turistų.

Nepalo sostinė Katmandu – irgi didelis šunynas. Šunys šmirinėja ir gulinėja parkuose, po Ganešos ar Budos kojomis, su beždžionėmis dalijasi šventyklų laiptus, glaudžiasi po muziejų stogais. Gatvių amsiai – pavargę, pasiligoję, bet atsitiktiniai praeiviai ar nuolatiniai globėjai juos pašeria, apgydo.

Himalajų tautų kultūrose pakantumas gyviems padarams – tai didelis nuopelnas archainės religijos hinduizmo ir vėliau gimusio budizmo, iš pastarosios perėmusio kai kurias koncepcijas ir vertybes, kaip tikėjimas, kad sielą turi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, taip pat reinkarnacijos, karmos teorija.

Taigi, nukankinai, tyčia sutrypei kad ir vabalėlį – kitą gyvenimą atidirbsi savo kančia. Jei apibendrintai, žudymas išvis neskatinamas, neginamas, o pateisinamas tik dėl išgyvenimo, bet ir tai gali būti įvairių apribojimų kasdieniame gyvenime ir mityboje (priklausomai nuo filosofijos, mokymo linijos ir sektos), kad žmonės savo galiomis per daug nepiktnaudžiautų.

Tarp hinduizmo išpažinėjų pagarba kitos rūšies gyvybei palaikoma ir ritualais. Rytų religijose knibžda daugybė gyvūnų kilmės ar gyvūno pavidalą turinčių būtybių, kurios mitinėse istorijose atlieka svarbų vaidmenį, tapusios kokių nors gyvenimo sričių globėjomis, ir joms reikia atnašauti. Tik kelios iš daugybės: drambliagalvis Ganeša, jaučiagalvis Pašupatis, paukštis Garūda.

G.Juocevičiūtės nuotr./Pačiame Delio centre šunys apgulę gatves ir įėjimus į parduotuves bei viešbučius
G.Juocevičiūtės nuotr./Pačiame Delio centre šunys apgulę gatves ir įėjimus į parduotuves bei viešbučius

Šventės – taip pat efektyvus būdas homo sapiensams priminti apie gyvūnų svarbą jų gyvenime. Bene garsiausias hindų festivalis, per kurį šunys virsta kone dievybėmis, – tai lapkričio mėnesį vykstantis Tiharas, kitaip – Deepwali. Antrą jo dieną, Kukkur tihar, šunys ištepliojami simboline raudona spalva, padabinami girliandomis, vaišinami skanėstais. Taip žmonės jiems atsidėkoja už ištikimybę ir draugystę.

Moralės nuostatos, kaip ir papročiai, Azijoje persipynusios su praktiškumu. Naminius gyvūnus reikia globoti ir tausoti jau vien todėl, kad jie – reikšmingi pagalbininkai. Katės sugaudo graužikus, jų dėka gali sumažėti gyvačių, o štai šunys gano gyvulių bandas, yra nepamainomi namų sargai, kurie laukinėmis sąlygomis turinčius išgyventi kalniečius, stepių, tundros klajoklius bei jų auginamus gyvulius apsaugo nuo plėšrūnų.

Ryškus tokio požiūrio pavyzdys – Tibeto miestai ir kaimai. Prie gyvenvietės vartų ar jos pašonėje, aplink vienuolynus ir stupas, centrinėse aikštėse būriuojasi dideli, stiprūs mišrūnai, turintys Tibeto mastifų, anksčiau vadintų Tibeto vilkais, kraujo. Tuos, kurie auginami namuose, šeimininkai visai dienai arba, atvirkščiai, nakčiai paleidžia laisvai pasiganyti.

R.Dikčiaus nuotr./Tibeto miestuose palaidi vaikšto dideli mišrūnai ir itin sargūs Tibeto mastifai
R.Dikčiaus nuotr./Tibeto miestuose palaidi vaikšto dideli mišrūnai ir itin sargūs Tibeto mastifai

Jie – labai budrūs, grėsmingi, per sutemas daug ambrija, kad aidas nurieda per slėnius. Vietiniai žino paprastą dalyką, kurį atbukę ir ištižę Europos miestiečiai jau visai baigia pamiršti: nepažįstamą bastūną verčiau apeiti per pagarbų atstumą, negalima jo erzinti, tada niekas niekam netrukdys. Gamtai artimiems aziejiečiams tai nuo mažumės tokia pat elementari taisyklė kaip mums – neiti per perėją degant raudonai šviesai.

Įsivaizduojami ir tikri žiaurumai

Sudvasingėję ir sudvasinti Rytai nebūtinai yra ištisa keturkojų sanatorija po atviru dangumi. Kai kur pietryčių Azijoje, pavyzdžiui, Tailande miestiečiai šunims, švelniai tariant, nėra labai svetingi ir dosnūs. Bet jei palygintume pavienių azijiečių ir, tarkim, lietuvių polinkį į sadizmą ir gyvūnžudystę, tai, atsižvelgiant į gyventojų ir gyvūnų skaičiaus santykį, statistika greičiausiai nebūtų maloni mums.

Neigiamą įvaizdį aitrina ir labai vientisas požiūris į Rytus – kad esą „visi jie ten valgo šunis“. Toks paprotys iš tikro egzistuoja, bet ne visame milžiniškame žemyne. Apie kinus paplitęs posakis, kad jie valgo viską, kas juda. Iš esmės – tiesa. Bet Kinijoje mėsai gaudyti ar auginti šunis nėra įprasta, tai daroma retomis progomis ir arčiau Vietnamo. Vargšes aukas vietnamiečių virtuvei daugiausia tiekia kaimynai tajai ir laosiečiai, tačiau tai nėra masinis reiškinys.

G.Juocevičiūtės nuotr./Nepalo miestuose šunys parkų ir šventyklų teritoriją dalijasi su beždžionėmis
G.Juocevičiūtės nuotr./Nepalo miestuose šunys parkų ir šventyklų teritoriją dalijasi su beždžionėmis

Mus pasiekiantys kraupūs sadistų vykdomų keturkojų egzekucijų įrašai skatina susidaryti ir labai sutirštintą įspūdį, kad tie kitų pasaulių gyventojai nieko kito nedaro kaip tik gyvūnus kankina. Bet taip, laimei, nėra. Tiesiog sukrečiančios naujienos ir siaubingi vaizdai įsidėmimi žymiai lengviau ir greičiau, ypač kai medijose ir socialiniuose tinkluose jų koncentracija – didelė. Be to, žmonės, kad pasijaustų saugesni ir moralesni, dėmesį dažniau atkreipia į svetimus žiaurumus nei tą agresiją, kuri išsikerojusi jiems po nosimi.

O nežinojimas apauga fobijomis. Štai Rytų tikrovę mažiau pažįstantys ir nepatyrę vakariečiai būgštauja, kad valkataujantys Bankoko ar Katmandu šunys juos būtinai užpuls, tarsi tie gatviniai stovi prasižioję ir laukia ką sudraskyti į gabalus, o paskui grobio kūno atplaišas išnešioja po šiukšlynus.

Nei vienas nėra visu šimtu procentų apsaugotas nuo nelaimės, bet tikimybė patekti pasiutusiam sargui tiesiai į nasrus – dar mažesnė nei važiuojant serpantinais papulti į avariją. Išerzinti beglobiai keturkojai gali grybštelėti, tačiau paprastai, jei nekliudomi, jie būna neagresyvūs, o nelengvo gyvenimo užvanoti paliegėliai – dar ir baikštūs.

G.Juocevičiūtės nuotr./Katmandu
G.Juocevičiūtės nuotr./Katmandu

Vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių, niekam nekenkiančių būdų apsisaugoti nuo kruvino susidūrimo su šunimi – tai tiesiog įkyriai greta nesimakaluoti. Jei norisi padaryti gerą darbą ir kokį pavargėlį pašerti, tai maistą jam verčiau duoti ne iš rankų, bet padėti ant grindinio.

Realios tų Azijos gatvinukų bėdos – odos ligos ir platinama pasiutligė. Tiesa, pastaruoju metu buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos ar anglosaksų stipriai paveiktos šalys mėgdžioja Vakarus ir bando pristabdyti keturkojų dauginimąsi Europoje prigijusiais brutaliais metodais, net vykdo mirtinus gatvių „valymus”.

Lieka tik atviras klausimas – ar būtina kelti dar daugiau skausmo tiems sutvėrimams, kad apmažėtų jų populiacija, kai natūralioje atrankoje ir taip yra pakankamai žiaurumų? Vis dėlto paprastų vietos gyventojų atjauta dažniau persveria nehumaniškas valdžios pastangas.

O, šventa karvė!

Turistams iš Vakarų Azijos megapolių gatvėse valkataujantys šunys ar katės niekada nekėlė tiek egzotinių emocijų kaip laisvai tarp miesto mūrų ir betonų šlitinėjančios šventos ir ne visai šventos kaulėtos karvės. Kaip Stambulo katės, taip Indijos miestų karvės virtusios turistinėmis ikonomis.

G.Juocevičiūtės nuotr./Laisvai po miestą šlitinėjančios karvės - nykstantis reiškinys Azijoje
G.Juocevičiūtės nuotr./Laisvai po miestą šlitinėjančios karvės - nykstantis reiškinys Azijoje

Gatvės karvės svetimas akis pirmiausia patraukia dėl didelių gabaritų, nors indų kultūroje šių raguočių vertinimas per daug nesiskiria nuo kitų naminių gyvūnų vertinimo, o jų gyvenimėlis mieste – labai panašus į beglobių šunų.

„Oh, holy cow!“ („O, šventa karvė!“) – stebėdamiesi rėkia anglakalbiai. Mes šventą karvę prisimename, kai kalbame apie viešųjų ryšių ar minios iš inercijos sudievintą, todėl nekritikuojamą, patoso pilną asmenį, kuriam tik šviečiančio nimbo virš galvos trūksta, ir neblogai būtų imperatoriaus palankinas.

Pietų Azijoje po viešąsias erdves besišlaistančių raguočių padėtis dabar – kitokia, žymiai trapesnė. Bet karvės išties turi privilegijų ir priverčia net vairuotojus ugdyti pakantumą ir būti kantriais, kol jos teiksis atsistoti ir pasitraukti nuo plento.

Jei Indijoje, didžiausioje paradoksų ir socialinių prieštarų šalyje, net žiurkės turi savo šventyklą (Karni Mata Dešnoke) ir ten joje tie graužikai garbinami, tai tikrai nereikia stebėtis karvių kultu ar elementaria pagarba joms, kaip ir bet kokiems kitiems sutvėrimams.

G.Juocevičiūtės nuotr./Nepale miestiečiai šeria gatvių šunis
G.Juocevičiūtės nuotr./Nepale miestiečiai šeria gatvių šunis

Prie to, kad hinduizmas bei jam artimas džainizmas ir sikhizmas neleidžia gyvūnų skriausti, smerkia jų žudynes, dar ir draudžia vartoti gyvulių mėsą. Tai nereiškia, kad šiais laikais jautienos būtų sunku rasti indų restoranuose, ypač – moderniose miestų zonose. Ją mielai šveičia musulmonai ir apskritai visi nekonservatyvūs, net ir aukštų kastų hindai. Bet raguočių skerdimas dėl maisto Indijoje vis dar kelia diskusijų ir nesutarimų net valstybiniu lygiu.

Indijoje, Šri Lankoje, Nepale švenčiami raguočių festivaliai. Per daugybę švenčių kuri nors diena būna skirta pagerbti ir surengti pūdžas karvėms. Hindų mitologijoje figūruoja Kamadhenu – norus pildanti karvė.

Karvės iš tikro pildo daugybę žmonių norų. Bene pagrindinė priežastis, kodėl šie gyvuliai taip branginami, – tai visokeriopa jų nauda: karvės dovanoja pieną, o iš jo gaminamas sviestas ghi, karvės mėšlas (taip pat urina) naudojamas medicinoje, namų statybai, ugniai uždegti. Jaučiai, jakai dargi duoda vilną ir odą, be to, pasitarnauja kaip stipriausi gabentojai ir patikimos transporto priemonės, galinčios įveikti tokias kliūtis ir sudėtingas perėjas kalnuose.

Išsigelbėjimui – gošalos

Karvės gatvėse atsiduria vis iš to savaip suprantamo gailestingumo. Kai mūklė pasensta arba kai jos išlaikymas šeimai tampa sunkia našta, žmonės ją tiesiog paleidžia. Taip vis geriau nei daryti radikalų nusikaltimą – raguotį paskersti. Bet tuomet atstumtoji turi mėginti išgyventi pati.

Benamėms karvėms likimas buvo maloningesnis ankstesniais amžiais, kai jos dar nė negalėjo įsivaizduoti, kas yra neyrančios atliekos. Šiandien į sulysusių ir nupezusių stambiųjų keturkojų racioną įeina ir šiukšlės, ir plastikas. Šios karvės – tarsi sarkastiška atliekų perdirbimo srityje į lyderes besiveržiančios Indijos karikatūra.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Karvė Indijoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Karvė Indijoje

Vis dėlto pastaruoju metu valkataujančių karvių Indijos miestuose mažėja – ir dėl pasikeitusio žmonių gyvenimo būdo, ir dėl grandiozinių statybų, ir dėl aršių technologinių permainų, kurios tiesiog kliudo gyvūnams bastytis kur panorėjus.

Be to, daugybė paliktų karvių patenka į gošalas. Iš sanskrito kalbos išvertus žodis „go“ reiškia „karvę“, „sala“ – „pastogę“. Pirmosios atstumtų karvių prieglaudos Indijoje atsidarė dar XIX a. Šiandien gošalų yra daugybė, jos gauna ir paramos iš vyriausybės.

Tad idėja – labai gimininga beglobių šunų ir kačių prieglaudoms. Gošalose taip pat pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, kai, pavyzdžiui, surinktos lėšos nukeliauja ne gyvūnams prižiūrėti ir gydyti, bet į kažkieno kišenes, arba prieglauda tiek persipildo, kad nepakanka visiems jos gyventojams ėdesio. Dėl to gošala karvėms nebūtinai tampa išsigelbėjimu, o gali agoniją priartinti.

Tačiau, kaip vietinių pasaulėžiūrą persmelkusi filosofija sufleruoja, karvių eutanazija, tiksliau, tyčinis nužudymas nėra priimtina, ir gali sulaukti audringos milijonų konservatyvių gyventojų bei gyvūnus ginančių judėjimų reakcijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius