Taip planavau, kol nepasiskaičiau apie Lisabonos kelyje didingai stovinčią Andalūzijos regiono sostinę – Seviliją. Apie ją rašė taip patraukliai, kad gilią naktį pasiekę šį miestą beveik spontaniškai nusprendėme išlipti iš naktinio į Lisaboną vežančio autobuso ir dar bent trims dienoms likti Ispanijoje, o tada jau lėkti iš jos neatsisukant. Ta proga dar pasidaryti dienos ekskursiją į netoliese esantį Kordobos miestą.
Kadangi sprendimas buvo spontaniškas, be žvalgybos rezervavome kažkokį šeimos viešbutėlį netoli Ispanijos aikštės. O pasižvalgyti visgi reikėjo, nes nuvykus duris atrakino popiktis užsimiegojęs senis ir bambėdamas įleido vidun. Akivaizdžiai sutrukdėm jam, vargšui, miegelį. Senis bambėjo ispaniškai – kas buvo ir gerai, ir nelabai. Gerai, nes ispaniškai nesupratome ir nesužinojome, kiek toli buvome pasiųsti, o negerai, nes net ir bambėjime greičiausiai buvo išreikšta kažkokia informacija. Na, bet senis bent jau mus įleido, nors kūno kalba ir išreikšdamas, kad čia jis mums paslaugą daro.
Tiek jau to senio, galiausiai viskas buvo su juo gerai, bet vietinių nekalbėjimas angliškai stebino ir toliau. Keista, nes Sevilija yra tikrai populiarus miestas tarp turistų, bet miestiečiai, matyt, laiko save per aukšto lygio šiai kalbai ir yra nusprendę, kad jei jau pas juos pasirodai, tai malonėk kalbėti ir jų kalba. Na, bet kažkaip vis tiek ta komunikacija įvyksta. Visgi bendram išsilavinimui kelios prieš kelionę ispaniškai išmoktos frazės čia gali labai praversti.
Geležinkelio stotyje perkant bilietus į Kordobą užstrigo bilietų pardavimo automatas. Jis tiesiog išsijungė palikęs mus nieko nesupratusius. Net nesupratome – ar pinigus nuo kortelės nuskaičiavo, ar ne. Nuėjome aiškintis į biurą, kuriame kalbėjome su trimis žmonėmis iškart, nes sudėjus jų visų trijų anglų kalbos žinias išėjo daugiau mažiau adekvatus pokalbis. Pasirodė, kad tas automatas taip elgiasi visada, ir juo naudotis nereikia. Bent jau raštelį pakabinkite, pasiūliau, bet nebuvau tikras, ar suprato.
Nepaisant šių nesklandumų, Sevilija man labai patiko. Tai labai jaukus miestas, ypač gyvas naktį. Sakyčiau, gal net gyvesnis nei Madridas, nors gal tai sakau ir labiau iš emocinės pusės. Vakarais žmonės išeina laiko leisti į gatves. Ir tą daro ne tik jaunimas, o ne. Senimas čia jaučiasi lygiaverčiais naktinio gyvenimo dalyviais, ypač pagyvenusios moterys, kurios esti labai ekspresyvios ir aktyvios. Vakarais visos amžiaus grupės randa ką nuveikti Sevilijoje.
Viena judresnių miesto vietų yra Ispanijos aikštė. Jei nepaisysime, kad ji yra nuolat nudergta balandžių, tai vieta, kurioje gali praleisti valandas nieko neveikdamas – tik siurbčiodamas gėrimus ir vėpsodamas. Ispanijos aikštėje visad gausu įvykių, kurių žymiausi yra flamenko pasirodymai. Vakarais šviečia spalvoti fontanai, yra gera, gražu ir jauku. O flamenko yra šokamas ne tik aikštėje, bet ir baruose, ir aplink juos, ir skveruose, ir visur kur. Sevilija yra Flamenko sostinė. Galima net prisijungti pašokti, jei tik yra noro ir drąsos.
Bene žymiausias miesto objektas yra Sevilijos katedra. Sako, kad ji yra trečia pagal dydį pasaulyje po Vatikano ir Londono šventovių. Joje ilsisi Kristupo Kolumbo palaikai. Graži katedra, negali užginčyti, bet geriausias jos momentas yra bokštas, į kurį reikia ilgai lipti laiptukais. Užlipus atsiveria puikus vaizdas į miestelį. Šis buvęs minaretas dabar laikomas Sevilijos simboliu. Sako, kad šis bokštas įstatymiškai privalo būti aukščiausias Sevilijoje, ir dėl to negalima statyti aukštesnių už jį pastatų. Įėjimas į katedrą kartu su bokštu kainuoja 9 eurus.
Sevilijos Alkazaras irgi yra vertas dėmesio. Tai yra maurų stiliumi pastatyti rūmai su savo sodais, kiemais, tvenkiniais, gėlynais ir kitomis grožybėmis. Šiuose rūmuose Kristupas Kolumbas turėjo savo kambarį, kuriame vis dar kabo jo paltas. Įėjimas į šį rūmų kompleksą kainuoja 12 eurų. Beje, Alkazare buvo filmuota ir kažkuri „Sostų karų“ serija – čia buvo vienos karalystės gyvenamoji teritorija.
Vietiniai dar labai didžiuojasi jau naujųjų laikų statiniu – „Grybu“. Jis yra keistos formos pastatas, kurį geriau pažiūrėti, nei aprašyti. Tai kažkas panašaus į labirintus, į kuriuos taip pat galima užkopti ir pamatyti miestą iš viršaus.
Man patiko Sevilijos žydų kvartalas, esantis šalia Katedros. Tai labai populiari miesto vieta, ir ne be pagrindo. Gal kiek per daug turistinė. Apie vidurnaktį užsukome į vieną kavinę išgerti gėrimo, bet barzdoto žydo buvome išvaryti lauk su pasakymu – „No eat – no drink“. Akivaizdu, kad klientų gausa šis žandenuotas ponas nesiskundžia, jei leidžia sau tokį elgesį.
Kordobą reikia pamatyti iš viršaus
Kordoba yra gerokai mažesnis miestas už Seviliją, tad jo geriausius epizodus galima nesunkiai peržvelgi per dieną. Tai yra irgi labai gražus ir ne mažiau turistinis miestas. Kordoboje žymiai daugiau ir mauriškojo palikimo. Iš Sevilijos į Kordobą greitasis traukinys nuveža mažiau nei per valandą.
Kordoba yra senovinis miestas su kelių civilizacijų pėdsakais. Joje išlikęs ypač senas senasis miestas su savo miesto siena. Vienas geriausių jo epizodų yra senas 16 romėniškųjų arkų tiltas per Gvadalkiviro upę.
Tačiau be konkurencijos žymiausias miesto objektas – buvusi mečetė (Mezquita). Kadais tai buvo didžiausia ir žinomiausia mečetė Europoje, bet išvarius maurus ji buvo paversta į bažnyčią. Joje ir dabar galima pamatyti visokių religijų apraiškų. Čia nuolat būriuojasi musulmonų maldininkai. Iš išorės katedra gal ir nėra tokia įspūdinga, bet viduje ji puiki. Įėjimas kainuoja 10 eurų. Ir vėl gi, man geriausias jos momentas buvo vaizdas nuo varpinės bokšto. Užkopus viršun viskas nurimsta, miesto šurmulys lieka kažkur apačioje, ir staiga pasigirsta garsus kvietimas į maldą. Atmosfera staiga tampa mistine, užburiančia ir kažkiek net hipnotizuojančia.
Manau, dienos Kordobai apžiūrėti visiškai užtenka. Vakare galima ramiai traukiniu grįžti į Seviliją. Gerai būtų, jei tai būtų pavykę padaryti ramiai. Bevažiuojant kažkur tarp sėdynių užkrito bilietai, kurių niekaip negalėjau pasiekti. Ėmė siaubingas siutas, nes kaip įrodysiu konduktoriui, kad tuos bilietus apskritai turėjome. Visą neilgą kelią iki Sevilijos sėdėjau pasiruošęs reikalauti iš kontrolieriaus įrankių sėdynei ardyti, bet jis, tarsi nujausdamas nemalonų kontaktą, prie į konfliktą linkusio keleivio net nepriėjo.
Po šito įvykio dar kartą draugiškai nutarėme, kad dabar jau tikrai metas trumpam palikti Ispaniją, ir dar tą pačią naktį tęsėme savo kelionę pas jaunesniuosius ispanų brolius – portugalus. Kitame pasakojime – Lisabona.
