Nusprendėme pakrikštyti savo dar metukų neturinčią dukrytę. Ne dėl mados – tiesiog norime vaikelį vesti krikščionišku keliu. To padaryti, kaip paaiškėjo, negalime – mūsų rankos surištos, o krikščionybė kaip ir prarado esmę.
Gyvename Vilniuje, Jėruzalėje, todėl pamanėme, kad gražiausia būtų vaikelį pakrikštyti savo parapijoje. Paskambinau kunigui ir sutarėme, kad ateisiu pasikalbėti. Pokalbis buvo trumpas – jam pakako paklausti, ar esame susituokę bažnytine santuoka. Atsakiau, kad ne.
Tuomet viskas vyko žaibiškai: jis užvertė savo užrašų knygelę ir pasakė, kad atsisako krikštyti vaikelį. Liepė eiti namo, pasikalbėti su vyru, pirmiausia susituokti. Sutinku, kad pagal krikščionybę mes gyvename nuodemėje, tačiau kuo dėtas mūsų mažas nekaltas vaikelis?
Vilniaus Arkikatedros bazilikos internetiniame puslapyje į klausimą, kam teikiamas krikšto sakramentas, atsakoma, kad kūdikiams ir mažiems vaikams. „Krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimų narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori“, – rašoma.
Nieko nesiaiškinau, grįžusi namo papasakojau vyrui. Tada jis nuvažiavio pas kunigą ir paaiškino šiam, kad mudu nesame tikri dėl jausmų vienas kitam, kad tuoksimės tuo atveju, kai šeimoje įsivyraus darna, ramybė, meilė.
Kunigas pareiškė, kad krikštas – ne skiepas, kad neprisiima atsakomybės ir prašė ateiti pirmadienį, kad kalbėtumėmes su klebonu.
Istorija kartojosi iš naujo. Laukėme valandą, kol atėjo klebonas, bandėme gražiai ir aiškiai kalbėtis, kartu paaiškinome, kaip jaučiamės, o jautėmės mes kaip nusikaltėliai.
Klebonas nusprendė, kad mes neverti krikštyti savo vaiką, esam nuodėmingi ir jis mums, deja, šių nuodėmių nedovanoja. „Mano atsakymas šiai dienai neigiamas“, – pasakė.
Užvirė karšta diskusija, nes niekaip negavome atsakymo, kodėl. Kodėl jie atsisako dar vieno krikščionio? Gal nes mes jo nevesime krikščionišku keliu, nerodysime jam meilės Dievui? Tai reikia meluoti? Eiti į bažnyčią ir prisiekti amžiną meilę? Dar, matyt, yra kita galimybė – jei nesi susituokęs bažnyčioje, negimdyk: daryk abortą, nes vaikelis bus pasmerktas pačios bažnyčios?
Kunigai, šventieji, jūs juk ne dievai, o ir Dievas nieko nesmerkia. Mes tiesiai šviesiai paklausėme, kiek reikia sumokėti kunigui. Jo atsakymas buvo tyla. Kai vėl paklausėme, kada ateiti, sulaukėme atsakymo, jog kai pasikalbėsime su Dievu. „Gerai, kai pakalbėsime, galėsime krikštyti?“ – paklausėme ir sulaukėme tylos.
Jis perkreiptu veidu rengiasi savo dieviškuosius rūbus, o akyse tiek pykčio. Pasakėme, kad jam pačiam reikia pasikalbėti su Dievu, o išeidami išgirdome: „Ko čia lojate kaip šunys ant kunigų?“ Tokiais žodžiais mus išlydėjo Jėruzalės bažnyčios klebonas.
Ką daryti, kur eiti toliau nė nebežinome. Bet reikia užkirsti kelią pačiam kunigui prieštarauti krikšto sakramento suteikimui. Suprasčiau, kad būtų parašyta kur, jog nesusituokus krikštyti negalima, tačiau niekur to nerandu.
Radau tik užrašą, kad krikštui niekas negali sutrukdyti, o kunigas turi teisę nebent paskatinti susituokti bažnyčioje. Vieni pažįstami sumokėjo nemenką sumą kažkurioje bažnyčioje, tačiau mes tiek pinigų „aukojimui“ neturime. Matyt, dėl to ir esame atstumtieji, o mūsų vaikas išvis toli toli nuo Dievo. Apmaudu, liūdna ir skaudu.
Kyla klausimas, tai kam tada reikalinga krikščionybė, kokiu keliu galima nuvesti vaiką arčiau Dievo? Kaip mokyti jį mylėti ir juo tikėti, jei dukrytė praktiškai nelaukiama bažnyčioje? Pamanėme, kad jei jau mūsų vaikas pasmerktas nebūti krikščioniu, tuomet ir mes atsisakysime krikščionybės, o Dievas žino, kaip jį mylime ir dėl ko pasirinkome tokį kelią.
Kunigai – dievai? Tegul Dievas jiems dovanoja.
Tai vaikas gimė nuodemėje?
Panašią istoriją ikrauk.lt pasakojo ir skaitytoja Liepa. Dar 2009-aisiais moteris kartu su vyru, nors tuo metu ir nebuvo susituokę, panoro pakrikštyti savo 10 mėnesių sulaukusią dukrelę.
Pora kreipėsi į Vilniaus Arkikatedros kunigą, tačiau sulaukė panašaus atsako, kaip ir skaitytoja Diana. "Tai vaikas gimė nuodemėje?" - poros klausė kunigas.
Šeimai teko ilgai ginčytis ir įtikinėti kunigą, kad dukra būtų pakrikštyta. Galop šis nusileido su viena sąlyga - jog per metus pora pateiks prašymą bažnytinei santuokai.
Po metų Liepa susituokė su vyru, tačiau kitoje bažnyčioje. Kaip sakė skaitytoja, tuokėsi savo noru, o ne dėl kunigo paliepimo.
Priklauso nuo aplinkybių
Ikrauk.lt susisiekė su kunigu Robertu Šalaševičiumi, idant dvasininkas pakomentuotų šią skaitytojos aprašytą situaciją.
Kunigas patikino, jog esant tam tikroms aplinkybėms kunigai turi teisę atsisakyti krikštyti vaiką, tačiau moters aprašoma situacija - vienpusė ir neatskleidžianti visų detalių, todėl konkrečiai aiškinti šį atvejį negalima. "Galbūt su šeima kalbėję kunigai ką nors išsiaiškino, dėl ko negalima krikštyti vaiko. Gali būti, kad tai, kad tėvai nesituokia, nėra vien nedarnos klausimas - tai gali būti tik ledkalnio viršūnė", - sakė R.Šalašėvičius.
Anot kunigo, prieš krikštydami vaiką kunigai turi būti tikri, kad šis bus auginamas krikščioniškai, jam bus diegiamos krikščioniškos vertybės ir rodomas teigiamas pavyzdys.
Paklaustas, ar bažnytinės santuokos nebuvimas kaip faktas gali būti priežastis, kodėl vaikas nekrikštijamas, kunigas pakartojo negalįs deramai komentuoti situacijos nebendravęs su šeima.
Paklaustas, kodėl vaikas nepriimamas į krikščionių bendruomenę - juk tėvai gyvena savo gyvenimus, o vaikas savo - kunigas darsyk pakartojo apie teigiamą pavyzdį vaikams šeimoje.
