Neteko man sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Bet turiu gerą vaizduotę. Kai pabandau įsivaizduoti, kaip neįgalus žmogus bando įvažiuoti per tokias laisvai besivarstančias (tačiau, patikėkit, gana sunkias) duris, man darosi baisoka. Keliais jas stumti?.. Tiesą sakant, net ir vaikams jos nesaugios, galima pirštus gerai prisispausti. Kodėl jie turėtų pro jas eiti, juk čia, panašu, kažkoks klubas? Ne, čia ne klubas, o durys "Pasidaryk pats" komplekse Vilniuje į tualetus.
Be vyrų, moterų tualetų bei mamos ir vaiko kambario už šių durų yra ir WC neįgaliesiems. O iki jų nuvažiavęs žmogus sužinotų, kad... reikia grįžti į pirmą aukštą (tualetai rūsio aukšte), nes durys užrakintos! Tai laimė, kad litfas yra.
Todėl ir vengia po vieną, savarankiškai važinėti gatvėse žmonės su neįgaliojo vežimėliais ar vaikščioti su ramentais, kad labai daug kas pas mus daroma formaliai... Tualetas yra? Yra. Kaip jį pasiekti? Turi prašyti aplinkinių pagalbos: palaikyti duris, atnešti raktą... Visa tai dar būtų suprantama senos statybos pastatuose, bet modernūs prekybos centrai galėtų labiau pasistengti: gal ūkio skyriaus vedėjui vertėtų sėstų į vežimėlį ir pabandyti savarankiškai patekti į gerą vietą...
O kiek pastatų, kur apie apskritai tokie dalykai neapgalvoti, kiek bendro naudojimo erdvių, kur pridaroma neaptvertų duobių (o kaip silpnaregiui ar aklajam?), žiemą nuožulmumos greta laiptų tradiciškai užverčiamos sniegu (o kaip mamoms su vežimėliais ar keliautojams su lagaminais?)...
Manau, verta pasigilinti į universaliojo dizaino pagrindus ne vien architektams, bet ir paprastam darbininkui ar tarnautojui.
