Tragiški, visuomenėje didelį rezonansą sukėlę, o kai kurių žmonių atmintyje įstrigę iki pat jų gyvenimo atminties atvejai rodo, kad Vilniuje šiandien žmogus gali būti suspardytas, apvogtas ir netgi užmuštas pačiame Vilniaus centre, einantis pavedžioti šunį.
Tačiau neįmanoma gyventi tik sau ir susikurti saugią aplinką savame kiaute. Taip, policija, saugos tarnybos, draudimas padės išspręsti nusikaltimus, atlyginti žalą. Bet iš tikrųjų saugūs galime jaustis tik tada, kai mus supa bendruomeniški ir pilietiški žmonės. Tik būdami neabejingi patys, galime to tikėtis ir iš kaimynų, ir iš praeivių gatvėje.
Todėl man visada būna keista, kai tenka išgirsti sakant „nebūk skundikas“, su panieka atsiliepiant apie policijos savanorius, neretai net kalinių žargonu išvadinant svetimai skriaudai neabejingus žmones. Nesinori kištis į svetimus reikalus? Tingu iškviesti policiją? Užmerkti akis paprasčiau? Kol kas dar yra piliečių, kuriems gėda pirštu parodyti į nusikaltimą darantį žmogų didesnė nei kaltės jausmas, kad nesustabdei nelaimės. Kažin ką jaustų tie „neskundžiantieji“, jei į tą pačią bėdą pakliūtų jų vaikas, žmona ar vyras.
Lietuvoje neturime megapolių, bet didieji miestai visuomet tampa traukos objektais. Vilniuje daugiau galimybių, daugiau pinigų, didesnė žmonių koncentracija ir, žinoma, daugiau nusikaltimų. Kišenvagiai, automobilių ar butų plėšikai, smulkūs sandėliukų švarintojai – turbūt retam vilniečiui nėra tekę turėti su jais reikalų. Bet juk prie kiekvieno namo, kiemo ar automobilių aikštelės policininko nepastatysi
Nusikaltimų lygio mažinimas nėra vien policijos problema, savivaldybės lygmeniu nusikaltimų prevencijos imtis taip pat būtina. Beje, savivalda tam turi realius įrankius, kurių neišnaudoja. Neapšviestos gatvės ir kiemai, atokios ir apleistos teritorijos – tai geriausia dirva nusikalstamumui vešėti. Tačiau ne tik gerinant apšvietimą, plečiant vaizdo kamerų įrengimą tokias „nematomas zonas“ galima naikinti. Dar miesto plano rengimo, kvartalų projektavimo etapuose turime galvoti ir apie būsimų gyventojų saugumą. Pastatykime parduotuvę, daugiabutį, biurų pastatą – ir tų „tuščių“ vietų, labiausiai traukiančių įvairaus plauko nusikaltėlius, mažės.
Ką dar galime padaryti patys, kad nejaustume tų baimių savo mieste? „Saugi kaimynystė“ – efektyvi nusikaltimų prevencijos iniciatyva.
Lietuvoje šiuo metu susikūrę apie 1600 saugios kaimynystės grupių, kurios yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos policija. Yra nemažai ir tokių grupių, kurios susibūrusios savo iniciatyva ir veikia labai sėkmingai, nors ir neturi jokių sutarčių su policija. Tokios grupės – dar vienas įrodymas, kad saugios kaimynystės iniciatyva yra veiksminga ir reikalinga.
Lietuvoje saugi kaimynystė šaknis leidžia palengva, bet ši programa jau netolimoje ateityje gali perlaužti nusikaltimų statistiką ir pakeisti visuomenės požiūrį į policijos pareigūnus. Kad saugios kaimynystės programa įgautų pagreitį, trūksta savivaldybės įsitraukimo. Esu visiškai įsitikinęs, kad Vilniuje šią iniciatyvą turėtų kuruoti Vilniaus miesto savivaldybė, tapti institucijas, pareigūnus ir bendruomenes sutelkiančiu mentoriumi.
Gyventojų iniciatyvą reikia įsukti dar labiau, tam gali pasitarnauti saugios kaimynystės grupėms parengti „naudų paketai“, kurie apimtų nuolaidas būsto draudimui, apsaugos priemonėms, saugos tarnybų paslaugoms ir kt.
Visgi saugios kaimynystės „širdis“ yra budrūs, neabejingi ir tinkamai informuoti kaimynai. Šių grupių nariai akyliau stebi aplinką, geriau pažįsta savo kaimynus, pastebi įtartinus asmenis savo kieme ar laiptinėje. Būtent budrūs ir bendruomeniški kaimynai kilus įtarimui visuomet įspėja vieni kitus, reikalui esant praneša policijai.
Į saugios kaimynystės grupes susibūrę gyventojai sako, kad net iškaba ant daugiabučio veikia preventyviai ir atbaido vagis ir sukčius. Tą jie patvirtina ir keletą metų iš eilės mažėjančiu nusikaltimų skaičiumi jų teritorijoje.
Kokia nauda iš to nuolat nepakankamai finansuojamai policijai ir ant bankroto prarajos balansuojančiai Vilniaus miesto savivaldybei? O gi tai, kad bendruomenėms glaudžiai bendradarbiaujant su pareigūnais, taupomos lėšos – mažiau resursų reikia skirti iškvietimams, ilgai trunkantiems tyrimams, policija gali daugiau dėmesio skirti prevencijai. Be to, saugios kaimynystės grupių nariai turi reikalingus kontaktus, asmeniškai pažįsta jų gyvenamą vietą kuruojančius pareigūnus, moka atskirti policijai naudingą informaciją, laiku praneša apie įtarimus. Tuo tarpu saugios kaimynystės grupių nariai mokomi kaip saugoti save, savo turtą, gauna naudingų patarimų iš pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų.
Norintiems įkurti tokią grupę pakanka bendrijos susirinkime priimti sprendimą, tada pirmininkas kreipiasi į policijos komisariatą ir užregistruoja grupę. Rekomenduojama į tokias grupes įtraukti name ar rajone gyvenančius policininkus, ugniagesius, kitus pareigūnus, kurie gali patarti, kaip atpažinti ir užkirsti kelią grėsmėms. Tokių grupių nariai skatinami susirašyti kaimynų telefonų numerius, kad kilus įtarimui, galėtų vienas kitą perspėti.
Kiekvienas namas turi „akis“ – dažniau namie būnančius kaimynus. Labai norėčiau, kad visi būtume tomis akimis, kad neturėtume nė minties stipriau užtraukti užuolaidas ar pagarsinti televizorių išgirdus keistus garsus savo kieme ar laiptinėje. Labai norėčiau, kad vis daugiau mūsų gyventume plačiai atsimerkę ir nesidžiaugtume kaip tie stručiai „gerai, kad tai nutiko ne man“.
„Politinė reklama. Bus apmokėta iš Liberalų sąjūdžio kandidato Žirmūnų rinkimų apygardoje Nr. 4 Šarūno Gustainio politinės kampanijos sąskaitos“
