Atviros erdvės jaunimo centras Alytuje – vieta įvairių pomėgių jaunuoliams (nuotraukos)

Jo­ni­nių iš­va­ka­rė­se vi­suo­me­nei du­ris pla­čiai at­vė­rė Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės ir At­vi­ros erd­vės jau­ni­mo cen­trai, Jau­ni­mo gat­vės 3 pa­sta­te, bu­vu­sio „Gin­ta­rė­lio“ lop­še­lio-dar­že­lio val­do­se. Pir­mo­jo cen­tro veik­la skai­ty­to­jams tur­būt leng­vai nu­spė­ja­ma, o ant­ro­jo – dvel­kia pa­slap­ti­mi. „Tai jau­ni­mo, be­si­bū­riuo­jan­čio prie dau­gia­bu­čių laip­ti­nių, ki­to­se jų trau­kos vie­to­se, ben­dra­vi­mo pa­krei­pi­mas ge­res­ne lin­kme“, – vie­nu sa­ki­niu At­vi­ros erd­vės jau­ni­mo cen­tro veik­lą api­bū­di­na spe­cia­lis­tas dar­bui su jau­ni­mu Egi­di­jus Di­džiu­lis.

Kvie­čia­ma už­si­im­ti tuo, kas pa­tin­ka

Ke­le­rius me­tus ap­mi­ru­si iki­mo­kyk­li­nė įstai­ga nau­jam gy­ve­ni­mui pri­si­kė­lė ge­gu­žę. Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė pa­si­rū­pi­no sto­go at­nau­ji­ni­mu bei lan­gų pa­kei­ti­mu.

Pa­sak E.Di­džiu­lio, vie­na­me pa­sta­to kor­pu­se įsi­kū­rė de­šimt ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ki­tas pa­skir­tas jau­ni­mui. „Pra­šy­mus pa­tei­kė še­šios jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, įsi­kū­rė ke­tu­rios: jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja „Dar­bas“, „Ver­slo an­ge­las“, Aly­taus li­be­ra­lus jau­ni­mas ir „Ap­skri­ta­sis sta­las“. Vi­sos ki­tos erd­vės – at­vi­roms veik­loms: brei­kui, hip­ho­pui, šo­kiams, fil­mų va­ka­rams... Lau­kia­ma gi­ta­ros mo­ky­to­jų, sal­sos, zum­bos. Ne­si­ti­ki­me pro­fe­sio­na­lių mo­ky­to­jų, lau­kia­me žmo­nių sa­va­no­rių-mė­gė­jų, ku­rie tuo, ką iš­mo­kę, no­ri pa­si­da­ly­ti su ki­tais. Vi­sus var­tus sa­va­no­riams at­ve­ria­me nuo 14 iki 19 va­lan­dos.

Pla­nuo­ja­me vi­so­kiau­sių veik­lų jau­ni­mui, įvai­rių var­žy­bų, tur­ny­rų ne tik tarp jau­ni­mo ko­man­dų, bet ir su sen­jo­rais. Vi­lia­mės su­lauk­ti ir žiū­ro­vų. Ati­da­ry­mo šven­tė­je, ku­rio­je bu­vo per­kirp­ta įkur­tu­vių juos­te­lė, su­si­rin­ko ke­li šim­tai žmo­nių”, – jau vyks­tan­čia veik­la džiau­gia­si cen­tro spe­cia­lis­tas.

Egi­di­jaus nuo­mo­ne, jau­ni­mo pri­trau­ki­mas – tai jo lais­va­lai­kio už­im­tu­mas. Mies­tas be jau­ni­mo veik­los – pa­smerk­tas lė­tam mer­dė­ji­mui. Kai nė­ra kas pa­kvie­čia juos ben­drai veik­lai, epi­zo­di­niai su­si­bū­ri­mai virs­ta „tū­sais“, jau­ni­mo pro­ble­mos spren­džia­mos svai­gi­nan­tis ar be­si­bū­riuo­jant prie dau­gia­bu­čių, o svar­biau­sia – gy­vy­bin­gu­mas – lie­ka nuo­ša­ly­je. Nors mies­te yra bib­lio­te­kų, ki­no te­at­ras, mo­kyk­los tu­ri spor­to sa­les, bet tai kol kas yra tik mi­ni­ma­lios są­ly­gos su­si­bur­ti jau­ni­mui.

At­vi­ros erd­vės jau­ni­mo cen­tras pa­si­ren­gęs ge­res­ne lin­kme pa­kreip­ti jau­ni­mo ben­dra­vi­mą, ati­trauk­ti jau­nų žmo­nių dė­me­sį nuo ža­lin­gų įpro­čių, nu­si­kals­ta­mos veik­los ga­li­my­bės, kas šian­dien yra opu tarp pa­aug­lių. Pa­si­rū­pin­ta pa­si­bu­vi­mo vie­ta įvai­rių po­mė­gių jau­nuo­liams nuo 14 iki 29 me­tų. Juk ne pa­slap­tis, kad daž­nai jau­ni­mas tei­si­na­si, jog iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti, pa­da­rė nu­si­žen­gi­mą, nes nuo­bo­du­lys jį iš­ve­dė iš pro­to.

„At­vi­ros erd­vės jau­ni­mo cen­tre jau­ni­mas ga­lės re­a­li­zuo­ti sa­vo idė­jas, už­si­im­ti tuo, kas pa­tin­ka, ir įtrauk­ti ki­tus. Jau pa­ju­to­me jų ak­ty­vu­mą, džiu­gi­na ini­cia­ty­va bei su­gal­vo­tos nau­jos veik­los kryp­tys. Kiek­vie­nas sa­va­no­ris čia ga­li jaus­tis kaip na­mie, at­si­neš­ti pa­skai­ty­ti mėgs­ta­mą kny­gą, sa­vo kom­piu­te­rį ir pra­smin­gai leis­ti lai­ką, o ne trin­tis gat­vė­je. Ga­li at­si­neš­ti ir sa­vo puo­de­lį, mais­to, už­si­kais­ti ar­ba­tos“, – ne­sto­ko­ja op­ti­miz­mo Egi­di­jus.

Ne­mo­ka­mai – įdo­mūs už­si­ė­mi­mai

Dar­bo su jau­ni­mu spe­cia­lis­tas tei­gia, kad kol kas cen­tras dar ne­tu­ri daug bal­dų, ir ki­tas in­ven­to­rius yra kuk­lus. Bet čia at­ei­nan­tys jau­nuo­liai nė­ra reik­lūs, o ir jam pa­čiam dar­bą tuš­čio­mis sie­no­mis cen­tre pra­dė­ti yra įdo­miau. Sau dar­bo sta­lą jis pats su­si­konst­ra­vo iš tri­jų sta­lų. Pa­ne­mu­nės pa­grin­di­nė mo­kyk­la pa­rė­mė kė­dė­mis ir sta­lais.

„Ma­nau, kad ir šiuo me­tu aly­tiš­kiai kei­čia bal­dus nau­jais, mie­lai pri­im­si­me tuos, ku­rių jie no­ri at­si­kra­ty­ti. Jei gy­ven­to­jas ne­tu­ri trans­por­to at­vež­ti bal­dus, te­gul ne­si­sie­lo­ja, mes ra­si­me, kuo at­si­ga­ben­ti. Ne­tu­ri­me au­dio­a­pa­ra­tū­ros, ne­iš­mes­ki­te jums ati­tar­na­vu­sios. Dė­kin­gi bū­tu­me ga­vę da­žų, nes mū­sų cen­tro sie­nos jau pra­šo­si per­da­žy­mo. Kol kas ne­daug tu­ri­me sta­lo žai­di­mų, o prie jų vi­suo­met bū­na links­ma. Tu­ri­me rū­sį, ku­rį „oku­pa­vo” skei­te­riai. Di­de­lė sa­lė at­vi­ra vi­siems, kam rei­kia pa­tal­pos, ga­li ne­mo­ka­mai iš­si­nuo­mo­ti. Mū­sų val­do­se vis­kas lei­džia­ma, iš­sky­rus svai­gi­ni­mą­si. Ma­nau, aly­tiš­kiai jau pa­ste­bė­jo pa­sta­to pa­ra­di­nę sie­ną iš­puo­šu­sį gra­fi­tį. Jis tam, kad ma­ty­tų­si, jog čia yra jau­ni­mo erd­vė. Drau­džia­me ki­tas sie­nas pec­kio­ti, bet su­si­ta­rus, gra­fitininkai, iš­ma­nan­tys šį gat­vės me­ną, ga­li sa­vo min­tis taip iš­dės­ty­ti ne tik ant sie­nų, bet ir ant grin­dų, lu­bų“, – kvie­čia E.Di­džiu­lis.

Dvi­de­šimt dve­jų me­tų aly­tiš­kis at­vi­rai kal­ba, kad į dar­bą cen­tre jis ei­na kaip į šven­tę, ir už­si­bū­na il­giau ne­gu nu­ma­ty­tos dar­bo va­lan­dos. E.Di­džiu­lis juo­kais pa­ta­ria jo me­tų ne­skai­čiuo­ti, nes pa­tir­ties dar­be su jau­ni­mu tu­ri, jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je su­ka­si nuo pen­kio­li­kos.

„Esu aly­tiš­kis, pa­trio­tiš­kai my­liu sa­vo mies­tą ir ša­lį, nie­kur kraus­ty­tis ne­si­ren­giu. Pui­kiai ži­nau jau­ni­mo pro­ble­mas ir tu­riu min­čių joms iš­spręs­ti“, – ti­ki­na pa­šne­ko­vas. Sma­gu, kad at­si­ran­da vis dau­giau žmo­nių, ku­rie no­ri ir mo­ka dirb­ti su jau­ni­mu. Šis jau­nuo­lis ne­sto­ko­ja ir iš­min­ties. Jis jau po kris­le­lį ren­ka ir kau­pia ar­chy­vą, kruopš­čiai dė­lio­ja is­to­riš­kai iš­lie­kan­čios ver­tės tu­rin­čius da­ly­kus.

Ben­dras jau­ni­mo už­im­tu­mo vaiz­das Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je nė­ra toks niū­rus, bet At­vi­ros erd­vės jau­ni­mo cen­tro at­si­ra­di­mas – svei­kin­ti­nas, nes ja­me ne­mo­ka­mai ga­li­ma ras­ti įdo­mių už­si­ė­mi­mų.