Ar kadanors svajojote, jog ne jūs pasitiktumėte aktorius, bet jie jus? O galbūt norėjote su jais kartu pagurkšnoti šampano ir pasėdėti prie vieno stalo? Šiais dalykais, ir ne tik jais, galima pasimėgauti viename iš seniausių, nuo 1993 metų Kauno kamerinio teatro repertuare esančiame, bet savo įdomumo visdar nepraradusiame spektaklyje „Gargantiua ir Pantagriuelis“.
Kone kiekvienas apsišvietęs žmogus yra skaitęs ar bent jau girdėjęs Fransua Rablė kūrinį „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Šios knygos ištraukos, atsispindinčios prancūzų ir visos Renesanso epochos mentalitetą bei gyvenimą, sudaro spektalio literatūrinį pamatą. Neeiliniam kūriniui reikia neeilinės atmosferos: spektaklis vyksta ne scenoje, o kavinukėje, į kurią iš vestibiulio susirinkusiuosius nuvedė patys aktoriai. Tai ne vienintelis dalykas, kuris padeda sukurti intymumą– žiūrovų yra vos apie penkiolika. Taip yra garantuojama, kad su kiekvienu iš jų bus užmegztas kontaktas, kuris padės į spektaklį įsijausti dar labiau. Riba tarp vaidinančių ir stebinčių yra tolygiai siaurėjanti. Ypač kai pasiūloma paskanauti „Alitos“ šampano ir visiems kartu pakelti taures. „Susėdus prie vyno metafiziškai filosofuoti apie vyną.“,- tokiais užstalės šeimininko, kurio vaidmenį atliko Aleksandras Rubinovas, žodžiais galima apibūdinti spektaklį, tačiau nereikia suprasti klaidingai – čia gausu filosofijos ne tik apie vyną, bet ir apie gyvenimą: vienoje iš scenų bandoma atsakyti į klausimą, ar verta vesti.
Šis spektaklis puikiai tinka žmonėms, kurie vertina įtaigią, kokybišką vaidybą, gyvą muziką, jaukią aplinką bei paprastą, bet neprastą, net juoko ašarą išspaudžiantį, humorą. Taip pat tiems, kurie nenori būti tiesiog žiūrovais, o trokšta būti spektaklio dalimi.
Dar kartą šį spektaklį bus galima išvysti gegužės penktą ir birželio antrą dieną. Būtina atkreipti dėmesį, kad jis skirtas vyresniems nei aštuoniolikos metų asmenims.
Kauno kamerinio teatro nuotr.
