Lakštingalos sugrįžo ir padovanojo muzikinę šventę Lietuvos muzikos gurmanams. Sveikintina iniciatyva sukviesti jaunuosius operos atlikėjus pasiteisino. Jų pasiklausyti susirinko pilna, bohemiečių namais vadinama, Kongresų rūmų salė. Lakštingalų „lizde“ nuskambėjo V.A.Mocarto, G.F.Hendelio, Dž.Pučinio, G.Donicečio kūriniai, kuriuos antroje koncerto dalyje papildė elektroninės muzikos kūrėjų ir operos solistų muzikinės interpretacijos. Ant scenos pasirodė – Liora Grodnikaitė, Jurgita Adamonytė, Edgaras Montvidas, Lauryna Bendžiūnaitė, Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius, Dainius Stumbras, Sandra Janušaitė, Rafailas Karpis, Jeronimas Milius ir kiti bohemiečių atlikėjai.
Koncerto „Lakštingalos sugrįšta“ pradžią paskelbti buvo patikėta E.Jakilaičiui. Taip lyg užbaigiant visus marketinginius triukus buvo pradėtas koncertas. Tiesa, reklamos kampaniją išties reikėtų pagirti. Šį kartą televizijos ir spaudos reklamos, skrajutės ir skelbiama informacija veikė papildydama viena kitą ir perduodama tą pačią žinutę – „Lakštingalos sugrįžta“.
Pirmoji renginio dalis buvo skirta daugiau tradicinės operos gurmanams. Visus daugiau ar mažiau pažįstamus ir gerbiamus operos atlikėjus ir Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą su maestro Gintaru Rinkevičiumi vienoje scenoje išgirsti buvo išties malonu.
Antroji „Lakštingalos sugrįžta“ koncerto dalis buvo šiek tiek kitokia – žinomesni kūriniai ir bohemiečių draugų elektroninės muzikos kūrėjų pasirodymas. Daugiau ekspresijos, vaidybos. Nuotaika, artistiškumas suvaidino papildomą vaidmenį. Pradžiugino ir „Who Shot The Silence“, „Butterflies“ ir „Cocoon“ kūrinių atlikimas, kuris Leon Somov, Fen Nolder, Mario Basanov ir Vidžio muzikos pagalba buvo pritaikytas operos solistams ir simfoniniui orkestrui.
Pasigedau tik didesnio režisierės Dalios Ibelhauptaitės įnašo. Trūko formos, vientiso siužeto. Kai kurie muzikiniai sprendimai buvo originalūs, bet neužbaigti iki galo: kelių orkestro narių ritmo kūrimas plojimais labiau priminė ne vietoje ir ne laiku suplojusio žiūrovo padėką nei ritmingą taktą.
Bet kurgi dingo tas žadamas įspūdis, sprogimas, apie kurį nutylėdami, bet garsiai šaukdami perduodavo žinią patys bohemiečiai. Prognozuojamo ir garsiai skelbiamo išskirtinumo nebuvo. Jo nepasigedo gal tik tie, kurie nebuvo matę nei vieno Dalios Ibelhauptaitės darbo.
Jei užduotis iš tikrųjų buvo į vieną sceną sukviesti visus talentingus operos solistus, Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi ir prijungus Leon Somov, Few Nolder, Mario Basanov ir Vidžio kūrybą pateiktį ją žiūrovams kaip eilinį šventinį koncertą, tada iniciatyva sveikintina. Sveikintina, nes į renginį susirinkę žiūrovai po kiekvieno kūrinio atlikėjus pasveikindavo gausiomis ovacijomis.
