Londonas – miestas, kuris šiuo metu asocijuojasi su olimpinėmis žaidynėmis, kurios čia rengiamos trečiąjį kartą. Vieni asmenys šiam periodui ruošėsi kaip organizatoriai, dalyviai, o kiti kaip savanoriai.
Kadangi olimpiada dabartiniu metu veikia kaip virusas, įtraukiantis į plačiuosius TV ekranus, pakalbinsime olimpinių žaidynių savanorę, Agnę Nikliauzaitę, kuri prisideda prie Londono olimpinių žaidynių kokybiško aptarnavimo, veiklos produktyvumo.
– Pirmiausia, kokia atmosfera vyrauja arenoje?
– Atmosfera arenoje tikrai įspūdinga, garsi muzika, daug palaikymo triukšmo, daug vėliavų, linksmybių ir geros nuotaikos. Daugybė krepšinio žvaigždžių vienoje vietoje (šypsosi Agnė). Man, kaip krepšinio gerbėjai, tai geriausia savanoriavimo vieta! Žinoma, smagiausia arenoje būna, kai žaidžia mūsų rinktinė ir prasideda žaliųjų žiūrovų puolimas. Mano kolegas stebina mūsų, sirgalių, palaikymas (apranga, susirinkusiųjų skaičius). Kai žiūrovai pamato mano akreditaciją, kurioje užrašytas lietuviškas vardas ir pavardė, būna dar smagiau.
Linksmai linkime vieni kitiems pergalės, plačiai šypsomės ir draugiškumu dar labiau stebiname aplinkinius. Mano kolegos visada aikčioja ir sako, kad esame šauni tauta. Prašo išmokyti kaip lietuviškai pasisveikint ir pan. Taigi, atmosfera būna labai smagi, spalvinga ir įspūdinga. Mane užveda organizatorių dėmesys mums, rūpestis ir žinojimas, kad esi dalis šio didelio renginio. Tiesiog visas bendras komandinis darbas ir galimybė stebėti varžybas, pamatyti tai, ką kažin ar kada bus proga pamatyti, toks dalykas gali pasitaikyti tik kartą gyvenime ir būtent gyvenant Londone – puikus šansas.
– Ar sirgaliai elgiasi etiškai? Ar sunku juos sutramdyti?
– Didžioji dauguma žiūrovų yra labai malonūs, supratingi, visada padėkoja, paklausia, kaip sekasi ir retai kada pasitaiko problemų. Vienintelė intriga buvo tik su Lietuvos sirgaliais, nes jie įnirtingai triukšmingai ir garsiai palaiko Lietuvos rinktinę, kas Londonui pasirodė kiek per daug. Man ir kitiems tai normalu, juk mes visada taip savus palaikome, dėl šios priežasties ir esame išskirtiniai sirgaliai pasaulyje, tačiau arenoje dėl tokio palaikymo turėjome mažų bėdų. Dėl to teko prašyti mūsų sirgalių nusiraminti, nes kiti žiūrovai aplink juos tiesiog išėjo iš arenos arba skundėsi, kad jie trukdo stebėti varžybas. Policija jau laukė išvesti Lietuvos sirgalius iš arenos, bet gražiai su jais pakalbėjus, viskas bent tą kartą baigėsi laimingai. Bet nuo tada, visi žino mūsų sirgalius dar geriau ir kai lietuviai žaidžia, stengiasi akylai stebėti juos, kaip elgiasi, ar ne per daug išsišoka.
– Ar bendraujate su kitais savanoriais ir ar teko sutikti savanorių iš Lietuvos?
– Visi savanoriai susitinka vienoje salėje ir visai smagiai ten leidžiam laiką – geriam kavą, bendraujam, yra TV, tai galim žiūrėti, kas vyksta kituose pastatuose. Kiek teko bendrauti su savanoriais, visi labai draugiški, malonūs ir linksmi žmonės. Kadangi visi esam atrinkti dirbti bendram tikslui – padėti olimpinėms įvykti – tai ir bendraminčių kiek tik nori (šypsosi Agnė). Mūsų savanorių būrys yra iš viso pasaulio, tačiau daugiausia yra anglų tautybės. Smagu pabendrauti su asmenimis, turinčiais skirtingą kultūrinį pagrindą. Be savęs, dar žinau penkis savanoriaujančius lietuvius, beveik su visais taip pat bendrauju.
– Kokie atgarsiai sklando apie Lietuvą? Ką norėtum palinkėti?
– Aišku linkiu mūsų vyrams užkopti ant aukščiausio laiptelio, bet būkime realistai, yra tikrai gerai žaidžiančių komandų ir bus rimta kova. Bet manau, medalis bus, tik nežinau, kokios spalvos, visgi kamuolys yra apvalus ir krepšinis toks žaidimas, kad gali būti įvairių staigmenų.
Iš savo kolegų nuolat girdžiu kalbas, jog mūsų rinktinė yra „kietas riešutėlis“ ir visus nustebino Lietuvos krepšinio komandos pasirodymas su JAV. Tad, linkiu ir toliau stebinti aplinkinius.
15min.lt skaitytojo Luko Petrenkos nuotr.
