Šiemet vyksta jau šeštasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Programa iš Vilniaus toliau iki vasario 6 d. lankys Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ir Alytų. Programą galite rasti paspaudę čia.
Kurį laiką bandžiau suformuluoti prancūzų kino išskirtinumą rišliais sakiniais. Bet be pavienių žodžių kratinio: estetiška, preciziška, subtilu, specifinė melancholiška nuotaika ir intelektualus humoras, minimalizmas, kažko unikalaus išpešti nepavyko.
Viena aišku, kad nuoroda „prancūzų“ jau savaime yra kartelė, jog dar prieš eidamas žiūrėti, žinai, bent jau ko nesitikėti.
Įtariu, ne vienam tekę daug kalbėti apie „kokį nors darymą“, bet taip ir nepadaryti. Būtent apie tokią būseną, kai žodžiai ir darbai neina drauge, yra prancūzų režisieriaus Frédéric Pelle filmas „La tête ailleurs“ (liet.: „Mintimis toli“, 2010 m.) – tai pirmas jo pilno metro darbas apie vidutinio amžiaus kazino krupjė Patrick’ą Perrin’ą (vaidina Nicolas Abraham), kurio idée fix – kelionė „toli, toli“, kad „paliktų viską“.
Jis pamažu perkasi bagažą (keliautojo rūbus, peilį), mokosi kalbų, skiepijasi nuo viso pasaulio ligų pagal specialią programą desantininkams, bet nuo pat pradžių aišku, jog niekur neišvažiuos. Ir jis, ir jo aplinka tą žino, tiesiog netrukdo tikėti tuo, kuo pačiam norisi.
Vis dėlto stebėtina, kaip užsislaptinęs pasyvuolis pernelyg savęs nekankindamas ritasi sėkmingai per gyvenimą, nėra vienišas ir jo gyvenimas nesukelia jokios didesnės frustracijos nei „veikėjui“, nei žiūrovui.
Nesudėtingas siužetas, minimalistinis humoras („Geriam! Gyvenu! Gyvenam!“), nuoširdumas („Galėjom susituokti: mūsų grafikai sutapo“) ir natūralumas („Tu man nepatinki: nei tavo kūnas, nei tavo kvapas, mane erzina tavo depresijos...[...]“ ir pan.), vaizdo estetika leidžia ramiai, neįpareigojančiai, bet jokiu būdu ne bukai, žiūrėti „Mintimis toli“ ir ilsėtis. Galbūt „ištęstoka“, pakankamai nuspėjama, bet ši juosta atitinka visus prancūzų kino „gero tono“ reikalavimus.
imdb: http://www.imdb.com/title/tt1572775/
