Prieš 5 metus su drauge pradėjome bendrauti. Buvo sausio 1 dieną. Man buvo 18 metų, jai 17. Sausio 11, kaip šiandien atsimenu, buvo didelė šlapdriba, lydėjau ja namo iš draugų.
Juokėmes iki ašarų iš įvairiausiu dalykų, man taip buvo gera su ja leisti laiką, norėjau, kad laikas sustotų. Stengiausi eit vis lėčiau, nes jau mačiau jos namo stogą, norėjau kiek įmanoma ilgiau pabūt su ja. Vis arčiau jos namų sukosi galvoje mintis, kaip ją pabučiuoti, širdis pradėjo plakti vis smarkiau, galvojau, jau sustos iš to didelio jaudulio.
Priėjome jos namus, jaudinausi net nemoku apsakyt kaip, pasiemiau jos sušąlusią rankutę, atsikliaupiau ant vieno kelio ir paklausiau, ar galiu tave pabučiuoti, ji net nedvejodama atsakė, kad taip. Pabučiavau vieną kartą, paklausiau ar dar galiu tave pabučiuot, nes jos lūpos buvo tokios saldžios.
Ji man pasakė, kad mane myli, kojos pradėjo virpėti iš to džiaugsmo, akys spindėjo abieju iš susijaudinimo. Aš ją taip stipriai apkabinau, nenorėjau paleist, per visa kūną skraidė drugeliai, buvau toks laimingas. Eidamas namo aš apie nieką kitą negalvojau, tik apie ta pirmąjį bučinį ir jos ištartą žodį – myliu.
Audrius
