Pirmą kartą šią panelę sutikau vairavimo mokykloje. Stebėjau ją, ji pasirodė man labai simpatiška ir draugiška. Linksmai atrodė per paskaitas, buvau pakerėtas jos plaukų grožio.
Visada buvau drovus vaikinas, man užkalbinti panelę būdavo tikrai sunku, dažnai galėdavau pasimesti, ypač jei ta panelė man patikdavo. Taigi, nenukrypstant nuo temos, pasakoju toliau.
Jau buvo praėję nemažai paskaitų kurso, ir jau buvo liepos mėnesis. Jei tiksliau, tai buvo liepos 15, 2011 metų. Tuo metu jau buvau įsidrąsinęs ją užkalbinti, kelis kartus lydėjau į stotelę. Šį kartą buvom nusprendę ilgiau pasivaikščioti. Pamenu, kaip ėjom Konstitucijos prospektu, link „Swedbank“. Ėjom lėtai, dar pamenu, kaip netyčia (o gal ir tyčia..) mūsų rankos susikibo. Ji dar paklausė „O kas čia?“ ir nusijuokė. Vos nepasimečiau tada, tik nepamenu, ką atsakiau.
Atėjom ant „Swedbank“ stogo, ant tos aikštelės, atsisėdome ant tų kažkiek keistų, bet patogių „kėdžių“. Pamenu, buvo labai graži, saulėta diena. Ji dar paklausė, ar gali mane nufotografuoti. Leidau.. Dieną prieš tai kalbėjome apie kažkokį lūpų blizgį ar kažką tokio panašaus (nepykit, nepasakysiu tiksliai, nes kosmetikoje nenusimanau). Tik žinojau, kad jis turi „šaldyti“ lūpas. Kai sėdėjom, paklausiau, ar turi jį, nes dieną prieš užsiminiau, kad atsineštų. Kai pasakė, kad turi, paprašiau, kad parodytų, kaip šaldo. Paemė jį iš savo rankinuko ir davė man, bet aš sakiau, kad pats tai nesidažysiu, tegu pati pasidažo ir tada man parodo (jei suprantat, apie ką aš).
Ji pasįdėjo gal keletą sekundžių ir pradėjo juo teptis lūpas. Tada jau abu supratome, link ko visa tai eina. Pasitepė, tada pasidėjo viską atgal į rankinuką ir po to dar gal kokią minutėlę abu sedėjom, nepratarėm nei žodžio. Galvojau, kad tyla šioje vietoje prie nieko gero neprives, taigi prisiverčiau (kaip minėjau pradžioj, buvau drovus, man tikrai reikėjo į tai idėti pastangų..) pasilenkti per tos keistos kėdės kraštą. Sakiau, kad arčiau prieit negaliu, tegu ji irgi pasilenkia arčiau. Truputį pažiūrėjo į mane, pasilenkė ir mes pasibučiavom. Tai buvo... Kažkas... Taip, jaučiau kaip lūpas šaldo, bet man buvo ne iki to..
Dar kelias minutes abu sedėjome tylėdami, bet paskui staiga viskas pasikeitė, dingo susikaustymas ir abu vėl normaliai bendravome. Kai lydėjau ją iki stotelės, ji pasakė „Na, bet pasakyk, kad tau reikėjo tik pažiūrėti kaip lūpas šaldo...“ Atsakiau, kad jei taip pasakyčiau, meluočiau. Tada ji nusišypsojo ir suspaudė mano ranką. Na, o mūsų bendravimas tęsiasi iki šiol ir labai tikiuosi, kad tęsis visą gyvenimą, nes aš ją myliu.
Tomas
