Amerikietė rašytoja Jean Marie Auel parašė šešių knygų seriją pavadintą „Žemės vaikai". Pirmoji jos dalis - „Urvnio lokio gentis" - jau išleista ir lietuvių kalba.
Prisipažinsiu: nemaniau, kad knyga mane labai sužavės, nes niekada nemėgau knygų apie indėnus, pirmykščius žmones ar gyvenimą gamtoje. Buvau įsitikinusi, kad ji būtent tokia, tik su labai ryškia moteriška linija (juk pagrindinė veikėja - kromanjonietė moteris, dar vaikystėje atsitiktinai patekusi į neandartaliečių gentį). Tačiau knyga daugiau, nei maloniai nustebino. Negalima teigti, jog čia neaprašoma priešistorinių žmonių kasdienybė ir pasaulėžiūra, kaip negalima teigti ir to, kad moteriškos linijos čia nėra. Tačiau tai knyga, kurią skaitant visą laiką lydi nepaprastai įtemptas ir nenuspėjamas siužetas, įtraukiantis nuo pat pirmojo iki pat paskutiniojo skyriaus.
Autorė netikėtus, sukrečiančius įvykius meistriškai įpina į ramų ir stabilų genties gyvenimą. Labiausiai žavi tai, kad visą laiką tu jauti artėjančio naujo sukrėtimo pulsavimą, atrodo, kad nujauti, kada ir koks tas sukrėtimas bus, bet J. M. Auel nustebina pakreipdama įvykius ne taip, kaip tu tikėjaisi.
O ir knygos moteriškoji linija ne tokia, kaip įprasta, mat pagrindinė knygos herojė daug tvirtesnė, stipresnė ir gudresnė net už genties, į kurią pakliuvo, vyrus. Visiškai, netgi kardinaliai, skirtingi dviejų žmonijos rūšių gyvenimo būdai ir pasaulėžiūros suteikia skaitytojui daug peno apmąstymams, netgi priverčia susimąstyti apie šiandieninės visuomenės sandarą: hierarchiją, vyriškumo ir moteriškumo sampratas, buities darbų pasiskirstymą, netgi socialinę atskirtį ir kitokių žmonių diskriminaciją. Kartais beskaitydamas suvoki, kad kai kuriomis prasmėmis ne taip jau ir stipriai atitolome nuo savo priešistorinių protėvių. Žavi tai, kad J. M. Auel rašydama knygą prieš tai labai daug laiko skyrė antropologijos studijoms bei pamokoms apie gydymą vaistažolėmis. Jai ir pačiai visuomet labiausiai patikdavo knygos, kurios ne tik papasakoja istoriją, bet ir kažko išmoko. Ką gi, beskaitydamas tikrai susidarai pakankamai ryškų vaizdą, kaip gyveno neandartaliečių gentys ir netgi kuo jos skyrėsi nuo kromanjoniečių.
Knygoje apstu visko: nuotykių, įtampos, burtų, vidinių išgyvenimų... Tačiau turbūt už viską svarbesnis yra suvokimas, kur slypi žmonijos šaknys, kaip keitėsi ir vystėsi visuomenė, kaip mąstė mūsų protėviai. Stebina ir tai, kaip pirmykščiai žmonės aiškino mums jau savaime suvokiamus dalykus: stichines nelaimes, gydymo veiksmingumą, skaičiavimą ar vaikų atsiradimą.
Nuotrauka iš "obuolys.lt" archyvo
