Mat jaunystėj dainavo kultūros namų būrelyje trim balsais „Kur bakūžė samanota“ ir slapčia per Vasario 16-ąją apie apkerpėjusią Trakų pilį. Himno nežinojo. Tuomet dar laukia vaisingų metų, nors solenizantui per penkiasdešimt, jis valiūkiškai žvilgteli į žmoną, kuri patenkinta droviai suka akis, o tada jau visi smagiai juokiasi, išdrąsėja – geras humoras juk visus suvienija – ir po kūrybos metų, atrodo, valandą besitęsusi kančia baigiasi. Kaip bebūtų keista, taip jaučiuosi ir dabar. Niekada nesusimąstydavau apie šio linkėjimo prasmę. Iki neįlindo įkyri mintis – kaip keista, visi sako, koks sunkus gyvenimas, kaip blogai surėdytas pasaulis, o va linki tų metų ir galiausiai tardami „atkentėjo žmogelis“ užrašo A†A tau ant kryžiaus.
Kristus, miręs ant kryžiaus, išpirko žmonių nuodėmes ir taip krikščionims padovanojo amžino gyvenimo galimybę. Savo revoliucingo tiems laikams mokymo laikotarpiu ištarė daugybę originalių ir aštrių minčių.
Kartą mokinys, paprašęs Jėzaus atidėti kelionę paskui Mokytoją, idant nukaršintų ir palaidotų tėvą, taip atlikdamas tiems laikams įprastą ir būtiną sūnaus pareigą, gauna kietą atsakymą: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. Suprask – sekimas ir tikėjimas manimi yra svarbiausia tavo pareiga ir tikslas šiame gyvenime. Tėvą palaidos kiti – kurie neišgirdo manęs ir yra gyvi lavonai. Baisu, bet, kai pagalvoji, tėvas kažkaip numirs, o čia gresia amžinasis gyvenimas. Nors persiplėšk.
