Pirmąją mokslo metų dieną tėvai ir vaikai sugužėdavo į sporto salę. Direktorius visus pasveikindavo ir mokytojai paskelbdavo, kas bus jų klasėse. O aš laukdavau tos baisiosios akimirkos. „Maa. . . Ma? Di? Ma-hoo?“ mano mokytoja neryžtingai mėgindavo mane pakviesti. Trumpa pauzė ir paskutinis bandymas: „Ma-hoo?“
Matydama tokį akivaizdų sumišimą, aš nekantriai išbėgdavau į priekį. „Nieko tokio, nieko tokio, vadinkite mane tiesiog Mita!“
Jausdavau poreikį įsitikinti, kad mokytojai jaučiasi patogiai su manimi ir mano vardu. Aš net nesivarginau išmokyti jų taisyklingai jį tarti, aš jį tiesiog nukirsdavau.
Daugelis žmonių to nežino, bet mano vardas yra Madhumita Mallick. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau bandydama tai paslėpti. Nors mano vardas man reiškė pasididžiavimą, buvo mano tapatybės ir mano paveldo dalis, jis taip pat buvo mano nerimo, gėdos ir nepatogumų priežastis.
