Drįstu teigti, kad savo filme „Mulholland Dr.“ (liet. „Malholando kelias“) režisierius Davidas Lynchas kelia vienatvės problemą. Dvasininkai sako, kad gyvenimas sau (vienatvė) yra nuodėmė. Kaip jam pavyksta apie tai kalbėti nebanaliai?
Filmas gali pasirodyti pernelyg komplikuotas, bet istorija paprasta: jaunutė aktorė Diana nesėkmingai bando laimę Holivude ir vienatvė ją pražudo. Filme veikia dvi moterys (viena šviesiaplaukė, kita — tamsiaplaukė), tačiau tai tėra susidvejinusi Diana. Ji susitinka savo juodaplaukę sielą, po savižudybės pernelyg užtrukusią šiame pasaulyje. O visi Dianos jausmai yra iškelti į išorę ir paversti savarankiškais veikėjais.
D.Lynchas teigia, kad jo kūrybos metodas – tiesiog iki galo įgyvendinti idėjas, kurias jis sužvejoja medituodamas. Kitaip tariant, jis geresnis žvejys negu jūs. Bet ar tikrai? Jis taiko keletą universalių formulių. Galbūt jos, o ne idėjos paverčia jo kūrinius magiškais?
