Įsibėgėjus karantinui, įsibėgėjo ir nesibaigiantis dirbtinis sąmyšis, kilęs aplink senolius. Vieni tai vadina rūpesčiu dėl vyresnės žmonių grupės orumo, kiti – dėl jų sveikatos, kartu ir psichologinės. Tretieji gi, patys patenkantys į kategoriją „60+“, jaučiasi nuskriausti, atstumti, nereikalingi. Ir. Ir – diskriminuojami.
Ir vėl tarsi netyčia yra pavartojamas tas žiaurusis žodžių junginys: senolių genocidas.
Ir vėl tarsi netyčia yra pavartojamas tas žiaurusis žodžių junginys: senolių genocidas. Senolių genocidas yra vykdomas knygynuose, senolių orumas trypiamas parduotuvėse ir kavinėse, ir tik tuose mūsų dievinamuose užsieniuose, ten tai jau žmonės, kartu ir senukai, yra gerbiami, ne taip, kaip pas mus.
Butaforinis teiginys „kitur tai senolius gerbia“ skamba lygiai taip pat, kaip ir „Amerikoje visi žmonės stori“ ar „visi vyrai kiaulės“. Jis – niekinis. Niekuo nepagrįstas. Bet mes nebūtume mes, jei nesižavėtume tuščiais, lozunginiais, iš piršto laužtais teiginiais.
Čia pat jums galėčiau pateikti tikrų atvejų iš brangiai apmokamų Vokietijos ar Šveicarijos slaugos ar senelių namų, kur iš bejėgių senolių buvo žiauriausiai tyčiojamasi, šaipomasi, iškritę iš lovų ir nuogi senoliai buvo filmuojami ir visa tai – viešinama.
