Autosporte dažniausiai matome vairuotojus, jų šalmus ir taures. Tačiau už kiekvienos pergalės slypi žmonės, kurių žiūrovai beveik nepastebi. Jų sprendimai – ne mažiau svarbūs siekiant pergalių, nei pilotų meistriškumas. Vienas jų – inžinierius. Dalius Steponavičius – bene labiausiai patyręs automobilių sporto inžinierius Lietuvoje.
Nuo „Le Mano“ serijos iki Lietuvos ralio ir Palangos lenktynių
Daliaus vardas sietinas su daugybe tarptautinių varžybų. Tai – buvęs lenktynininkas, įkūręs „Speed Factory Racing“ ir šiuo metu gyvenantis Valensijoje. Jo komanda dalyvavo Europos „Le Mano“ serijoje (tai atskira serija, kurios laimėtojai pakviečiami į Le mano 24 val. lenktynes), taip pat ir „Road to Le Mans“ lenktynėse, pradėtose rengti 2016 m.
Pastaruoju metu D.Steponavičių sutikdavome europinėse „24h series“ žiedinėse lenktynėse (su Šiaulių „RD Signs“), Palangos „Aurum 1006 km“ lenktynėse (su „RD Signs“ ir „LG Oled“). O Lietuvos ralio čempionate, taip pat ir FIA Motorsport games (autosporto žaidynės) padėjo rasti geriausius nustatymus savo sūnaus Roko Steponavičiaus pilotuojamai „Škodai“.
Per 20 metų europinio lygio autosporto varžybose Dalius darbavosi su daugiau nei pusšimčiu lenktynininkų, tarp jų – ir keliais buvusiais F1 pilotais (sutarties sąlygos neleidžia viešinti daugiau detalių).
Trumpas pokalbis su Daliumi Steponavičium apie tai, kodėl vien gamyklinių „setupų“ (nustatymų) neužtenka ir kodėl inžinierius dažnai tampa piloto psichologu.
– Daliau, lenktynėse ar ralyje iš šono dažnai atrodo, kad inžinierius tiesiog „sureguliuoja automobilį“. Kiek tai atitinka realybę?
– Kalbant apie ralį, tai tik labai maža darbo dalis. Pakabos ar diferencialo nustatymai – tik pasekmė. Pirmiausia turi suprasti, ko vairuotojui iš tikrųjų reikia ir kaip automobilio adaptacija prie jo vairavimo stiliaus paveiks bendrą automobilio sistemų darbą (angl. – performance).
Tada vertinu greičio ruožų specifiką, taip atsiranda pirminis nustatymų (angl. – setup) planas. Inžinierius turi piloto pojūčius konvertuoti į skaičius ir techninius sprendimus. Vairuotojas apibūdina automobilio elgseną, o tu turi suprasti – ar problema yra amortizatoriai, ar diferencialas, padangos, ar tieisog jo vairavimo stilius. Čia daugiau analizė nei mechanika.
– Per karjerą dirbote su labai skirtingais pilotais – net pasaulinėmis žvaigždėmis. Ar aukščiausio lygio vairuotojai reikalauja kitokio požiūrio?
– Kiekvienas vairuotojas yra skirtingas – nesvarbu, ar tai F1, WRC, ar nacionalinio čempionato pilotas. Skirtumas tas, kad aukščiausio lygio sportininkai labai tiksliai jaučia automobilį ir pateikia konkretų, struktūruotą grįžtamąjį ryšį, naudoja specifinę terminologiją. Tai labai palengvina darbą. To mokau visus pilotus su kuriais dirbu, nes tai pagrindas nuo kurio atsispiri siekiant tobulumo.
Bet principas tas pats – turi prisitaikyti prie piloto. Per beveik 20 metų teko dirbti su daugiau nei puse šimto vairuotojų, todėl kartais net nežiūrėdamas į duomenis, o tiesiog pažvelgęs į piloto akis po važiavimo, jau žinau, ko automobiliui trūksta.
– Gamintojai šiandien pateikia daug duomenų ir bazinių nustatymų. Kodėl to neužtenka?
– Gamyklos duoda labai gerą startinį tašką. Bet tai yra teorija įvilkta į marketinginį rūbą. Realybėje niekada neturi „standartinių“ sąlygų. Ypač ralyje – keičiasi danga, oras, kelias blogėja ar kaip tik valosi, dėvisi padangos, kinta degalų svoris. O svarbiausia – nėra dviejų vienodų vairuotojų. Gamykliniai nustatymai skirti teoriniam vidurkiui. Aš dirbu su konkrečiu pilotu ir konkrečia situacija realiu laiku.
– Kiek stipriai „setupas“ priklauso nuo paties piloto?
– Labai stipriai. Kartais du identiški automobiliai su skirtingais vairuotojais reikalauja visiškai priešingų nustatymų. Vienas nori agresyvios galinės dalies, kitas – maksimalaus stabilumo. Vienam reikia minkšto automobilio, kitam – kieto.
Jei duosi abiem tą patį „setupą“, abu nebus greičiausioje savo versijoje. Greitis atsiranda tada, kai vairuotojas pasitiki automobiliu. O pasitikėjimas – labai individualus dalykas, todėl vairuotojo ir inzinieriaus ryšys kuriamas ilgai, bet ir išlieka ilgam. Turiu pilotų su kuriais keliaujame sporte daugiau nei dešimtmetį.
– Dažnai sakoma, kad inžinierius tampa ir piloto psichologu. Kiek tame tiesos?
– Labai daug. Psichologija kartais lemia daugiau nei pats „setupas“. Po klaidos ar incidento vairuotojas gali prarasti pasitikėjimą, ir tada joks tobulas automobilis nepadės. Turi mokėti nuraminti, motyvuoti arba sustabdyti, kai žmogus per daug rizikuoja. Todėl inžinieriaus pozicijose dažnai dirba patyrę specialistai. Čia ne tik vien formulės ar „Excel“ lentelės – čia darbas su pilotu ir milžiniška atsakomybė už ekipažą.
– Kokias tendencijas pastebite Lietuvos autosporte, kalbant apie inžineriją?
– Dažniausia problema – pilotai bando būti savo pačių inžinieriais. Jie patys sprendžia, ką keisti nustatymuose, bet ne visada supranta, kaip glaudžiai automobilyje viskas susieta. Pakeiti vieną nustatymą – pasikeičia dar penki.
Tipinis pavyzdys: automobilis po tramplino „negražiai leidžiasi“. Galima keisti amortizatorių nustatymus, spyruokles, galima koreguoti statinį aukštį ar net vairavimo stilių. Kiekvienu atveju reikia vertinti daug dedamųjų. Pasirinkus neteisingą sprendimą galima sugadinti balansą kitose situacijose – posūkiuose, greitėjant ar stabdant – ir galiausiai prarasti daugiau greičio, nei jo laimėti.
Autosporto inžinerijoje nėra atskirų sprendimų – viskas veikia kaip sistema. Jai suprasti reikia daug teorijos ir praktikos.
Kai būnu Lietuvoje varžybose, visada stengiuosi pasidalinti patirtimi su tais, kurie klausia. Žinoma, savo „know-how“ dažniau teikiu profesionaliai, bet patarimo niekada negaila. Taip pat bandau komandoms įskiepyti discipliną – rutiną, kaip dokumentuoti pakeitimus, sekti detalių nusidėvėjimą, valdyti administracinius procesus.
Greitis atsiranda ne tik trasoje, bet ir tvarkoje.
Anksčiau turėdavau po 20–25 varžybines savaites per metus, dabar tempą šiek tiek sumažinau – mažiau dalyvauju pačiose varžybose, daugiau koncentruojuosi į autosporto produktų vystymą, todel atrandu laiko vis dažniau aplankyti Lietuvą prisitaikant prie LARČ kalendoriaus.
Smagu prisidėti prie to, kad inžinierinis lygis Lietuvos autosporte augtų, pilotai greitėtų, o komandos profesionalėtų. Lietuvos sportininkų pasiekimai vis labiau pastebimi Europoje – vadinasi, judame teisinga kryptimi.
– Ačiū už pokalbį. Tikimės jus dažniau matyti Lietuvoje.
– Dėkui jums už dėmesį Lietuvos autosportui. Visada paskaitau Gazą, kad nepamesčiau Lietuvos autosporto pulso. Tikiuosi, kad tie, kuriems galiu būti naudingas, visada atras drąsos kreiptis patarimo.
Visiems gero ralio sezono!
