Serviso zonos šalikelėse
Ogi dėl to, kad istorinių automobilių raliuose tokio dalyko, kaip serviso zona tiesiog nėra. Tad kaip yra aptarnaujami senoviniai automobiliai?
Paskutinėmis sausio ir pirmosiomis vasario dienomis važinėjant po Prancūzijos Alpes gali nustebinti pakelėse, aikštelėse ar miestelių parkinguose stovintys autobusiukai, visureigiai, šalia jų paguldytos padangos, pastatyti degalų kanistrai, ir automobilių laukiantys meistrai. Neįprastas reiškinys, tačiau būtent taip atrodo automobilių priežiūra „Rallye Monte Carlo Historique“ metu.
Ralio centras buvo įsikūręs Valance mieste, tačiau ten jokio serviso nėra ir galioja uždaro parko taisyklės. Lenktynininkams finišavus dieną, automobiliai sustatomi dailioje aikštėje ir dalyviai neturi teisės prie jų liestis iki starto kitą rytą.
O daugiau nei 2 tūkst. kilometrų trasa kalnų serpantinais istoriniams automobiliams nėra tokia paprasta, jiems reikia priežiūros, alyvos, degalų, taip pat keisti padangas. Taigi kur dalyviai tą atlieka? Tiesiog pakelėse, pervažiavimuose tarp greičio ruožų.
Kitoks ralio principas
Pats ralis vyksta kiek kitokiu principu, nei šiuolaikiniai raliai. Dalyviai greičio ruožuose gali važiuoti ne pagal starto tvarką, nes čia jie neturi priskirtos minutės, lenktyniauti pradeda taip, kaip atvažiuoja. Dalyviams atsižymėjimo minutės yra priskiriamos kontrolės punktuose, kurių per dieną gali būti 2-4. Tarp tų kontrolės punktų – po du ar tris greičio ruožus ir gana ilga laiko norma.
„Remontuoti automobilį trasoje nėra draudžiama, tad visi tą ir darome tarp greičio ruožų. Aišku, laiko nėra daug, tad tenka apsieiti be rimtesnių darbų, spėjame pasipildyti degalų, prisipilti alyvos, kurios „Jaguaro“ variklis jau naudoja gana nemažai ir pasikeisti padangas. Tik retu atveju ką nors remontuojame“, – aiškino lenktynininkas K.Raišys.
Ne mažiau svarbus ir planavimas, kur serviso automobilis turi laukti. Jis negali važiuoti greičio ruožais, privalo sukti aplink, tad natūralu, ne visais atvejais jam pasiseks būti ir prieš, ir po greičio ruožo. Kai kurios lyderių komandos turi ne vieną jas sekantį automobilį, lietuviai vertėsi su mažesne prabanga.
Kadangi aptarnavimo transportas turi daug judėti ir privalo tą daryti greitai, priešingai nei įprastame ralyje, čia nepamatysite didelių serviso sunkvežimių ir palapinių. Pastarosioms nėra laiko išskleisti, jo vos pakanka ratams, kanistrams ir įrankiams ant žemės išsimesti, kalbant apie transportą – šis turi būti greitas ir vikrus.
Vaikėsi Karolį tarp greičio ruožų
„Šiemet važiavome su „Defender“, tai turiu pasakyti, kad vaikytis Karolį Alpėse juo yra gerokai lengviau, nei su furgonu. Tempas didelis, taigi greitas ir talpus automobilis – būtinybė. O be to, su šiuo dičkiu nebaisu ir posūkius kirsti tiesinant trajektorijas“, – įspūdžiais dalijosi Karoliui aptarnavimo klausimais padėjęs lenktynininkas ir inžinierius Tomas Jatkevičius.
Aktualiausias aptarnavimo darbas – padangų keitimas. Šiemet „Monte Carlo Historique“ ralis džiugino klasikinėmis sąlygomis: vienas greičio ruožas pietinėje kalno pusėje sausas, o kitas, šiaurinėje – jau snieguotas, su plikledžiu, reikalaujantis dygliuotų padangų, ir itin greit reaguojančio serviso automobilio.
Su tokiu minimaliu techniniu palaikymu senoviniams automobiliams kasmet reikia įveikti daugiau nei 2 tūkst. kilometrų ilgio trasą. 1961 metų gamybos K.Raišio „Jaguar“ šį iššūkį atlaikė be didesnių kaprizų.
Deja, pačiame paskutiniame greičio ruože pavedė moderni navigacijos ir laiko matavimo įranga, tad iš geriausiųjų penketuko prieš pat finišą lietuviai nusirito į 36 vietą iš 180-ies languotą vėliavą pasiekusių ekipažų.
