„Saulės“ ralis tikrai neprabėgo greit. Dėl to kaltas įtemptas varžybų tvarkaraštis. Šeštadienį turėjome surašyti stenogramas visiems žvyriniams greičio ruožams, o vakare jau startuoti Šiauliuose pirmuose greičio ruožuose. Iš pažiūros „kompaktiškas“ planas virto tikru fiasko.
Kompaktiško ralio“ planas virto fiasko
Tikiu, kad žmonės šeštadienį Šiauliuose turi ką veikti, tačiau atsirado tokių, kurie išgirdę apie ralio „Saulė“ startą užklydo prie Šiaulių arenos, kur ir startavo pirmasis „greičio ruožas“. Iš tikrųjų tai buvo slalomas, iš pirmo žvilgsnio visai smagioje traselėje. Nors ralio automobiliai nėra pritaikyti sukinėtis aplink stulpus 1-2 pavara, o leistinos padangos tik žvyrinės, reikia į tai žiūrėti kaip į pramogą žiūrovams. Taip ir žiūrėjome, galvojom bus šioks toks šou miestui.
Tačiau, tik ištvermingiausi ralio mylėtojai galėjo sulaukti kol pravažiuos visi dalyviai… Ralis startavo 19h ir turėjo baigtis iki 20.30. Dalyvius surikiavo atbuline tvarka (lėtesni automobiliai startavo pirmi). Žodžiu, mes startavome tik 22.30, kai jau buvo sutemę... Ir šiaip yra nebepadoru triukšmauti mieste…
Dalyvių važiavimai užtruko taip kankinančiai ilgai, kad mes net pamiršom planus kažkur vakarieniauti ar ramiai ilsėtis prieš ilgą kitą ralio dieną. Jeigu dalyvių butų bent 100, tuomet reikėtų įrenginėti palapinių miestelį ir į kitos dienos startą važiuoti tiesiai iš ten…
Kas žiūrėtų futbolą jei rungtynės truktų keturias valandas?
GR 1-2: šou Šiauliuose
Pirmame greičio ruože važiavosi visai gerai, beveik nepadariau jokių klaidelių, tačiau…. Vėl turėjau techninių kliūčių su kuro padavimu. Prašau, neklauskite, kelintą kartą tai įvyksta – mes vis dar atrandame kažką naujo….
Antras greičio ruožas buvo visiškas „bardakas“. Padangos taip įkaito, kad rankinis stabdys nebegalėjo tinkamai blokuoti galinių ratų... Iš to didelio stengimosi dar ir pavaros įjungti nepataikiau. Žodžiu, džiaugiausi kad jau beveik sutemę, o dauguma žiūrovų išsiskirstę, nes buvo tikrai gėda.
Antroji diena
GR-3: geriau netaisyti to, kas nėra sugedę
Pirmasis žvyrinis greičio ruožas. Viskas einasi puikiai, atrodo pagavom gerą tempą, tačiau ruožo viduryje pajutau, kad važiuojant per duobę dešinysis priekinis ratas nesugeria smūgio - garsas tarytum akmuo trenktųsi į metalą.
“Prakirtau padangą”- galvoju. Kokia nesėkmė, matyt pasitaikė aštrus akmuo ar dar kažkas. Mašina sunkiai valdoma, o tiesiose prastai bėgėjasi. Kaip galim greičiau nusigaunam iki finišo, vos sustojus iš rato ima rūkti dūmai. Pagalvojau, kad įkaito prakirsta padanga ir ėmė svilti.
Greit iššokom iš automobilio pasiruošę keisti ratą, tačiau… Žiūriu į ratą ir negaliu patikėti savo akim: jis visiškai sveikas! Sekundei pasijutau labai kvailai apgautas, bet suvokiau, kad kažkas vis tiek ne taip. Galbūt užstrigo stabdžių apkaba, todėl tiesiose trasos dalyse jis vis dar stabdo priekinį ratą ir neleidžia automobiliui bėgėtis? Iš rato pasipylę dūmai galėtų būti perkaitusių stabdžių trinkelių pasekmė.
Nors mes dorai nežinome ką daryti ir visiškai neturime tam nei laiko nei įrankių, imamės tvarkyti stabdžius. Norėjau atleisti pedalo įveržimą, kad stabdžių trinkelės turėtų daugiau laisvumo. Neva „pasitvarkę“ automobilį vėl pajudėjome. Atvažiuoju iki pagrindinio kelio sankryžos – stabdžių pedalas pasidarė visai akmeninis! Naudodamasis rankiniu stabdžiu kažkaip sustoju ir žaviuosi savo remonto rezultatais. Kadangi kulnais kaip Flinstounai nestabdysim, šiaip ne taip atstatėm stabdžius į pradinę padėtį ir nors grįžome ten, nuo ko pradėjome remontą.
 |
| Sulūžęs amortizatorius |
GR-4: kam reikalingi amortizatoriai
Šiame ruože galutinai nustatėme gedimą. Pasirodo, lūžo priekinis amortizatorius. Dūmai iš rato kilo todėl, kad tepalas, ištekėjęs iš amortizatorių pateko ant įkaitusių stabdžių diskų. Komforto mėgėjams galiu pasakyti: deja, amortizatoriai reikalingi ne tik tam kad „nekratytų per duobes“ ar kad salone neišsipiltų „Statoil“ kava.
Važiuojant dideliu greičiu amortizatorius spaudžia padangą prie kelio, taip užtikrindamas reikiamą sukibimą. Arba nespaudžia, kaip šiuo atveju nutiko mums. Automobilis tapo gan sunkiai valdomas, nekalbant apie garsą, kuris nuvilnija per visą kėbulą, pataikius net į menkiausią duobelę…
GR-5,6,7: sukam tik į dešinę
Tikrai taip, posūkių į kairę nebemėgau visai. Automobilis iškart kniumba, čiuožia, žodžiu reikėjo atsargiai vilktis iki finišo. Tarp greičio ruožų dar mėginau pakietinti savo sulūžusį amortizatorių, bet pasirodo, kai visas tepalas išbėgęs galima nesivarginti to daryti.
Žiūrovai komentavo, kad iš šono viskas atrodė puikiai ir jie nepastebėjo kad kažkas ne taip. Galiu patikinti – tik labai didelių pastangų dėka stengėmės palaikyti greitį ir nepaleisti lyderių toli į priekį.
Į servisą atvykome 2-oje vietoje klasėje ir ketvirti absoliučioje įskaitoje.
 |
| Naujas amortizatorius |
GR-8,9,10: keičiasi lyderiai
Didelei mūsų sėkmei, Rokas Kvaraciejus paskolino savo atsarginius amortizatorius ir priekinė mašinos dalis vėl tapo valdoma! Nors ir reikėjo juos pareguliuoti, gan greitai apsipratau su pasikeitusia mašina ir galėjom važiuoti gerokai greičiau.
Šiuose GR pasikeitė ir lyderių pozicijos. Po varžovo klaidos pakilome į pirmąją vietą klasėje.
GR-11,12: paskutinis išbandymas
Du patys ilgiausi šio ralio greičio ruožai, kuriuose gali nutikti visko. Pilna akmenų, galinčių prakirsti padangas, o kelio konfigūracija nuolat kintanti.
Iš pradžių siauras GR per paskutinius 7 km taip įsibėgėja, kad mašina nuolat važiuoja tik 120-190 km/h diapazone. Gaila, bet šis ruožas pareikalavo nemažai aukų – mačiau ne vieną avariją.
Benedikto Vanago šturmanas iš Lenkijos komentavo, kad tokiais keliais jam dar niekada neteko lenktyniauti: “kai Vakarų Europos lenktynininkai atvažiuoja į Lenkiją, jie negali atsistebėti kokie greiti ten keliai. Jie turėtų atvažiuoti čia. To jie dar tikrai nematė”.
Lėkti reikėjo atsakingai, nes finišas reiškia čempiono vardą. Ir mums tai pavyko!
 |
| Asmeninio D.Butvilo archyvo nuotr./Dominykas Butvilas/„Mitsubishi Lancer Evo X“ |
Nuoširdžiai sveikinu sėkmingai finišavusius kolegas ir užjaučiu ekipažus, kuriems varžybos nebuvo tokios sėkmingos..!
Rezultatas: 1-oji vieta grupėje ir 2-oji vieta absoliučioje įskaitoje. Nors tai buvo tik ketvirtas iš šešių čempionato etapų, šis etapas mums užtikrino 2012 metų Lietuvos čempiono vardą!
Sezono pradžioje kelti tikslai pasiteisino. Tikrai nesitikėjome, kad tai pavyks padaryti taip greitai! Kai 2010 m. startavome kartu su Renatu Vaitkevičiumi, nusistatėme sau tikslą ir kryptingai jo siekėme. Renato indėlis į mūsų ekipažą tiesiog neįkainojamas. Žinoma, šiame kelyje mus lydėjo daug žmonių: treneris Jonas Dereškevičius, tėtis Valdas, šeima, draugai ir ištikimi ralio sirgaliai. Ačiū visiems! Nekantriai laukiu sekančio ralio! Iki pasimatymo!
