Visos Dakaro naujienos (spauskite čia)
Taip nutiko ir man, fiksuojant jau šeštojo savo Dakaro ralio akimirkas. Prologo pradžia – ilga tiesioji išdžiūvusia jūros pakrante. Nedidelis tramplinas, padangų sugludinta agresyvaus stabdymo tiesioji ir dešinysis posūkis (maždaug 90 laipsnių kampu).
Kaip ir klasikiniame ralyje, numatant, kad dalis dalyvių į posūkį atlėks per greitai, paliktas nuvažiavimas tiesiai. Be abejo, aptvertas ryškiomis STOP juostomis. Taigi viskas aišku ir žiūrovams, ir dalyviams.
Trasa pravažiuota greideriu, todėl jos kraštai – tarsi maži kalneliai. Juos peršokti T1+ visureigiu ar sunkvežimiu – jokio vargo. Tačiau, jei automobilis slysdamas šonu užkabintų tokį „bortelį“, gali visko nutikti – netgi virtimas per šoną.
Su kolega Arnoldu stovėjome ties minėtu posūkiu. Taip, ne jo viduje, kur saugiausia. Bet ir ne išorėje, kur nesaugiausia. Tiesiog atitvertoje zonoje ties tiesiosios pabaiga, su pulkeliu žiūrovų, fotografų, filmuotojų ir keliais organizatoriais. Jiems, beje, nuolat teko tvarkyti nutraukiamas STOP juostas, nes posūkį praslysdavo arba stabdydavo „ant ribos“ maždaug kas dešimtas automobilis.
Taigi mūsų saugikliai įjungti, kad kas nors gali važiuoti ir ne trajektorija, tad gali tekti atsitraukti. Tad atsistoju per žingsnį už Arnoldo ir sutariame, kad, jei kils pavojus, šūktelsime ir bėgsime į šalį.
Taip keletą kartų ir nutiko. Išgirdę cypiančias padangas, atsitraukdavome dar porą žingsnių toliau nuo trasos ir laukėme atvažiuojančios lietuvių TATROS.
