Kaip medinės dėžės ir lentos važinėt pradėjo
Nors dvidešimto amžiaus pradžioje išrastos pirmosios riedlentės labiau priminė paspirtukus, vis dėlto jos yra laikomos šiuolaikinių riedlenčių pirmtakėmis. Iš tikrųjų idėja su vėjeliu pasileisti gatvėmis kilo šešto dešimtmečio Kalifornijoje, kai nesant bangų banglentininkai važinėjosi su riedlentėmis „moliniais“ ratukais. Iki šiol nėra aišku, kas iš tikrųjų buvo pirmasis banglentininkas (taip, šį judėjimą pradėjo būtent jie!), prie medžio gabalo pritaisęs tuo metu labai madingų riedučių ratus ir pasileidęs gatvėmis. Riedlentės buvo konstruojamos iš bet kokio medžio gabalo – jomis virto ir medinės dėžės, ir statyboje ar apdailai naudojamos lentos. Žinoma, važinėjimasis riedlente buvo gana pavojingas. Ne vienas šio sporto ekstremalas, besileisdamas San Francisko ar Los Andželo aukštomis gatvių kalvomis, smarkiai apsibrozdino, apsilamdė šonus ar net važiavo į ligoninės priimamąjį su lūžusiomis galūnėmis.
Pakilimas ir nuosmukis
Tačiau traumos, sugurintos nosys ar gipsas entuziazmo neatšaldė – vis daugiau banglentininkų pradėjo važinėjimą riedlentėmis suvokti kaip linksmą užsiėmimą. Maždaug 1963 metais važinėjimas riedlentėmis pasiekė piką – atsirado pirmosios riedlenčių sporto žvaigždės, riedlenčių gamintojai ėmė rengti pirmuosius konkursus. Ir staiga viskas nurimo. Daugumai turbūt pasirodė, kad riedlentės yra tik greit praeinanti mada: važinėtojų pradėjo staigiai mažėti, riedlentes gaminusios kompanijos užsikalė langus, išjungė stakles ir uždarė cechus. Norėjai važinėtis – turėjai pats konstruoti riedlentę.
Nauji ratai
Tačiau dalis žmonių ir toliau važinėjo riedlentėmis – reikėjo ir konstravo, o ratus joms gamino iš to, ką vadino „moliu“ (iš tikro tai buvo savotiškas popieriaus, plastiko ir sumaltų graikiško riešuto lukštų mišinys), nors jo ratukai greitai nusidėvėdavo. Todėl aštuntojo dešimtmečio pradžioje Virdžinijos technologijos universiteto studentas Frankas Nasworthy San Franciske pradėjo riedlenčių su poliuretano ratukais verslą. Būtent jo sukurti ratukai padėjo atlikti įmantresnius judesius ir riedlentininkai ėmė džiaugtis, kad lenta tiesiog „limpa prie kojų“. Jie pradėjo agresyviau važinėti, treniruodavosi ne tik asfaltuotose gatvėse, betoniniuose baseinuose, bet ir didžiuliuose vamzdžiuose. Po truputį riedlenčių sportas virto populiariu ekstremalių pojūčių mėgėjų užsiėmimu, prie to prisidėjo ir atsiradusios vaizdo kameros, kuriomis ekstremalai fiksuoja savo atliekamus triukus.
