– Kas nulėmė pralaimėjimą? – paklausėme J.Valančiūno.
– Neapsigynėme, ketvirtajame kėlinyje ypač daug taškų praleidome. Abi komandos buvo užsivedusios, visi norėjo laimėti, bet gal mes per daug norėjome – lemiamu momentu susijaudinome ir viską paleidome iš rankų. Ketvirtojo kėlinio pradžioje viskas buvo gerai, tačiau nelaiku sustojome. Laiko nebeatsuksi, gaila, kad taip susiklostė.
– Jeigu apibendrintume čempionatą – galbūt ketvirtoji vieta nėra taip jau blogai?
– Aišku, galėjome užimti geresnę vietą, bet iki kitų metų nieko nepakeisime. Turime džiaugtis tuo, ką turime, bet dabar tik ką pralaimėjus yra sunku tai daryti.
Kšištofas Lavrinovičius, paklaustas, ar tai buvo jo paskutinės rungtynės rinktinėje, teigė, kad vis dar nežino: „Apmaudu. Sunku dabar kalbėti... Daug leidome jiems įmesti, nesužaidėme gerai gynyboje, nors tarėmės tai daryti. Neišėjo daryti to, ką buvome suplanavę, aišku, pabaigoje pritrūko ir sėkmės.“
Adas Juškevičius: „Neturiu tikslaus atsakymo, kas atsitiko, tačiau pagrindinis dalykas buvo energija ir užsidegimas. Ne deriniai, o tai, ko šįkart pritrūko, – užsidegimo. Turėjome būti daug šviežesni, bet taip nebuvo, atrodėme vienodai su jais. Jie buvo pavargę, bet ir mes tokie pat.
Žiūrint į galutinę lentelę, rezultatas neblogas. Prieš čempionatą būtume apsidžiaugę, jei žinotume, kad žaisime dėl trečios vietos. Buvo šansų iškovoti medalius, tad liūdna, kad jį paleidome, bet ir negali per daug verkti. Kažką juk pasiekėme.“
