Sekite 15min Google
Ir kuo ilgiau ten degė du nuliai, tuo sunkesnis darėsi vakaras, kuris prieš rungtynes turėjo būti lengvas.
Prieš tokį varžovą kaip Lichtenšteinas favoritui kartais tenka kovoti ne tik su vienuolika žmonių kitoje aikštės pusėje. Tenka kovoti su laikrodžiu, augančiu nekantrumu ir tuo nematomu svoriu, kurį ant pečių dar prieš pirmą teisėjo švilpuką užkrauna vienas žodis – privalai.
Privalai laimėti. Privalai įmušti. Privalai parodyti skirtumą.
Lietuva ketvirtadienį galiausiai padarė tai, ką ir privalėjo – UEFA Tautų lygos D divizioną pradėjo pergale 2:0. Tačiau iki to nebuvo rožėm klotas.
„Manau, kad sužaidėme geras rungtynes. Sunku pasakyti, ar dabar jau esame grupės favoritai, bet šiame mače akivaizdžiai buvome geresnė komanda, nors buvo ir nelengva.
Pirmame kėlinyje jautėme nuolatinį pasipriešinimą, susikūrėme kelias progas, bet nepavyko įmušti įvarčio.
Varžovai aktyviai gynėsi, o prie mūsų vartų per daug neprikūrė dėl mūsų kokybiško žaidimo, kamuolio kontrolės ir kantrybės.
Džiugina, kad įmušėme du įvarčius, turėjome Adriano Lickūno debiutą, pirmą Luko Michelbrinko įvartį su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Apskritai – geros rungtynės“, – po pergalės Vaduce kalbėjo Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas.
Skaičiai šįkart trenerio žodžiams neprieštaravo.
Lietuva kamuolį kontroliavo net 73 proc. rungtynių laiko, o smūgių į vartų plotą santykis buvo 7:1.
Tik viena statistikos eilutė kiek praplėšia kone absoliutaus dominavimo paveikslą – lietuviai sugeneravo 1,38 xG.
Kamuolį turėjo. Teritoriją turėjo. Prie varžovų vartų nuolat buvo. Tačiau tikrų progų lavina Lichtenšteino neužgriuvo.
„Rungtynės klostėsi pagal tokį scenarijų, kokio ir tikėjomės. Žinojome, kad daugiau turėsime kamuolio, dominuosime, o klausimas buvo tik vienas – kaip pralaužti tą tankią gynybą.
Žinome, kaip yra futbole – laikui bėgant visada auga įtampa. Todėl reikėjo nuraminti komandą, nes pirmo kėlinio pabaigoje jau jautėsi noras kuo greičiau patekti į baudos aikštelę.
Gerai, kad po pertraukos gana greitai įmušėme. Tada ta įtampa šiek tiek nuslūgo.
Lichtenšteinas turėjo aiškų žaidimo planą – gynyba, kažkiek gudrybių, laiko deginimo, pagulėjimų. Laikas šiandien buvo jų sąjungininkas. Bet tik iki pirmo įvarčio“, – dvikovą analizavo Lietuvos rinktinės strategas.
Lichtenšteinas futbolo kokybės skirtumą mėgino užkamšyti tuo, ką tokiose rungtynėse autsaideris paprastai ir nešasi į aikštę – dvikovomis, fizine jėga, atsidavimu ir noru kiekvieną metrą paversti nedideliu karu.
E.Jankausko teigimu, vien gražiau elgtis su kamuoliu tokiame mače neužtenka.
„Žaidžiant su varžovu, kuris savo trūkumus kompensuoja vyriškumu, mums taip pat reikėjo to paties, nes pirmas kėlinys parodė, kad vien meistriškumo neužtenka.
Reikėjo laimėti daugiau dvikovų, ką mes ir padarėme. Man patiko, kad po nesėkmingų veiksmų labai greitai atsikovodavome kamuolį, spaudimą didinome didelėmis bangomis.
Vyrai labai gerai vykdė užduotis ir įmušėme du nuostabius įvarčius: vieną – individualiu meistriškumu, kai Lukas sužibėjo mažame plote ir prasiveržė tarp gynėjų tarsi tarp kėglių, kitą – nuostabiu Artūro Dolžnikovo smūgiu.
Manau, šitos rungtynės parodė, kad esame geresnė ir stipresnė komanda, kai įjungiame aukščiausias pavaras, skirtumą padaro staigumas, minties greitis, kamuolio judėjimas.
Kai reikėjo pagreitinti žaidimą, teisingais momentais tai padarėme. Kai norėjome kamuolį palaikyti – laikėme. Man patiko ir gana aukštas perdavimų tikslumas“, – dėstė E.Jankauskas.
„Nelietuviškas“ įvartis
Galiausiai visą tą statistinę persvarą į rezultatą pavertė ne ilga kombinacija, o individualus veiksmas.
L.Michelbrinkas baudos aikštelėje nėrė tarp varžovų ten, kur erdvės, regis, beveik nebuvo, ir pirmuoju savo įvarčiu Lietuvos rinktinėje atrakino rungtynes.
Po mačo 15min E.Jankausko paklausė apie kiek „nelietuvišką“ L.Michelbrinko futbolą – drąsą rizikuoti, lįsti tarp kelių varžovų ir ieškoti nestandartinio sprendimo ten, kur saugesnis pasirinkimas būtų kamuolį atiduoti atgal.
„Čia matosi kitokia mokykla... Mes vaikų neskatiname tokiems slalomams, tokiems veiksmams, kurie visada susiję su rizika prarasti kamuolį.
Manau, čia galbūt reikėtų kažką pakeisti mūsų metodikoje, nes tokie veiksmai augina žaidėjus. Aišku, jeigu jie veiksmingi.
Šiandien Lukui tai pavyko ir sutikčiau – buvo „nelietuviškas“ įvartis. Bet džiugu, kad Lukas yra lietuvis ir yra mūsų komandoje.
Manęs jis nenustebino. Mačiau daug jo rungtynių, mačiau jo kokybę mažuose plotuose, kur aplink daug kojų. Jis moka atrasti plyšelius.
Šiandien pademonstravo, kad net prieš vartininką gali išsisukti iš, atrodo, keblios situacijos“, – geriausią rungtynių žaidėją gyrė E.Jankauskas.
Puolėjui vartai neatsidarė
Jeigu L.Michelbrinkui Vaduco vakaras atnešė pirmąjį rinktinės įvartį, pagrindiniam jos puolėjui Armandui Kučiui teko išeiti tuščiomis.
Progų puolėjas turėjo, tačiau paskutinėje atakos stadijoje norimo taško taip ir nepadėjo.
Paklaustas, ar A.Kučio jau nevaržo psichologinis barjeras, E.Jankauskas problemos nedramatizavo.
„Jis nėra pačiame geriausiame savo karjeros momente, bet čia nieko baisaus. Vienas įvartis ir, manau, vartai atsidarys, nuo nugaros nukris kažkoks svoris.
Aš pats išgyvenau tokius momentus, žinau, kas tai yra. Kartais viskas atrodo baisiau, negu yra iš tikrųjų.
Svarbiausia, kad jis dirba komandos naudai ir turi progų. Šiandien galėjo įmušti, buvo ir epizodų, kai nusprendė atiduoti kamuolį komandos draugui, nors pats galėjo užbaigti ataką.
Kol žaidėjas dirba komandos naudai, viskas čia gerai“, – savo puolėjo pusėn stojo treneris.
„Sūnus paklydėlis“ grįžo efektingai
Antrą lietuvių įvartį įmušęs A.Dolžnikovas į rinktinę sugrįžo taip, kaip puolantis futbolininkas geriau ir nesugalvotų – nuostabiu smūgiu.
E.Jankauskas po mačo neslėpė, kad prieš sugrįžimą su žaidėju teko pasikalbėti.
„Turėjome pokalbį su juo, jis – su komanda. Visi gyvenime esame padarę klaidų ir veiksmų, dėl kurių gailimės. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro ir niekur nebūna.
Tai gyvenimiška situacija, iš kurios pasimokyti reikia ir jam, ir mums visiems, ir kitiems žaidėjams.
Viskas čia gerai. Sugrįžo, šiandien įmušė įvartį, padėjo komandai, gerai įėjo į žaidimą. Mums tai reikalingas žaidėjas ir džiugu, kad jis su mumis ir niekur nedings“, – istoriją, kai futbolininkas mįslingomis aplinkybėmis nepasirodė rinktinės stovykloje, prisiminė E.Jankauskas.
Galvojo ir apie Azerbaidžaną
Kai 2:0 jau švietė rezultatų lentoje, pasikeitė ir rungtynių pobūdis.
E.Jankauskas pripažino, kad rezultatas pagaliau leido galvoti ne vien apie Lichtenšteiną.
„Jau buvo galimybė pagalvoti, pataupyti tą patį Armandą ir Justą Lasicką, kuris šeštadienį žaidė sunkias rungtynes.
Smagu, kad turėjome progą išleisti debiutantą į aikštę. Adrianas Lickūnas labai gerai įėjo į rungtynes.
Džiugu, kad turime ilgą suolą, gerą komandą, kurioje žaidėjai gali pakeisti vienas kitą ir žaidimo lygis dėl to nekristų“, – sakė treneris.
