Mažoje kavinėje Agdalo rajone ant sienos kabo televizorius, kuriame rodomi ankstesnių rungtynių svarbiausi epizodai, studija, analizė ir veidai, kalbantys greičiau nei bėga titrai.
„Rabatas yra Maroko administracinis centras, bet kultūrinė siela ir tradicinis futbolo lopšys visuomet buvo Kasablanka. Net mūsų treneris agitavo, kad namų rungtynes žaistume būtent ten, tačiau visiems šalies ir futbolo procesams vadovaujantys Rabato technokratai dar kartą parodė, kad yra toli nuo karštų sirgalių ir bet kokios kritikos“, – aštriu požiūriu į savo šalį mane pasitiko kavos įpylęs barista.
Išsiaiškinęs, jog atvykau iš Lietuvos, visai ne turistų sezono metu, o tik dėl AFCON ir ketinu keliauti į vakare vyksiantį Maroko ir Kamerūno mačą, vietinis kilsteli antakį: „Na ir pasisekė... Visi bilietai į Maroko rungtynes buvo išparduoti per keletą valandų. Nemažai spekuliantų prisipirko krūvas bilietų, tikėdamiesi juos perparduoti šalia stadionų“.
Prie gretimo staliuko du vyrai ginčijasi ne apie politiką, o apie vyriausiojo trenerio Walido Regragui taktinius sprendimus, apie tai, kad šį kartą Marokas privalo laimėti. Vienas iš jų dėvi kostiumą, kitas – futbolo marškinėlius po švarku. Sostinėje net ir futbolas per daug tvarkingas, per daug apgalvotas. Net aistra čia atrodo išsilavinusi.
Stebėdamas šią gatvės mizansceną, padarau išvadą: Marokas šį čempionatą išgyvena savaip. Čia jis nėra tik Afrikos šventė – jis yra dialogas tarp Afrikos ir Viduržemio, tarp arabų pasaulio ir Prancūzijos palikimo, tarp modernių stadionų ir senų medinų, kuriose laikas juda kita kryptimi.
Išsiskyrę prioritetai
To, kas šiomis savaitėmis vyksta Maroke, šaknų reikėtų ieškoti 2022-aisiais. Po Katare pasiekto pasaulio čempionato pusfinalio pasikeitė viskas. 40 mln. tauta šiuo metu išgyvena tokį futbolo bumą, kokio Juodasis žemynas dar nėra matęs. Istorinis pusfinalis – pirmasis toks tiek Afrikai, tiek visam arabų pasauliui – buvo tik pradžia.
Pernai Maroko dvidešimtmečiai laimėjo FIFA U-20 pasaulio čempionatą, finale įveikę Argentiną, taip dar kartą parodydami talentų rezervo gylį ir ugdymo sistemos efektyvumą..
Jei anksčiau žemyno Čempionų lygoje savo svorį rodydavo tik garsieji Kasablankos klubai „Wydad“ ar „Raja“, tai pastaraisiais metais konkurencingumas net ir vietinėje „Botola Pro“ lygoje yra stipriai išaugęs ir istoriškai didžiausioms šalies futbolo jėgoms pirštinę vis dažniau meta kitos komandos – kaip 2023-aisiais čempionu tapęs Rabato FAR ar pernai auksą nuskynęs „Berkane“.
Maroko jaunimo, klubų ir rinktinės lygiu gerai sutepta šalies futbolo ekosistema palaipsniui tapo pavyzdžiu visam žemynui, bet valstybės kryptis ir milžiniškos investicijos sukėlė įtampą bei karštas diskusijas apie šalies prioritetus.
Dešimtys tūkstančių turistų pastarąjį mėnesį išvydo miestus, kuriuose gausu viešbučių, restoranų ir išpuoselėtų kelių, tačiau didelė šalies dalis yra visiškai kitokia. Kaimo regionuose, nutolusiuose nuo finansinių centrų, gyventojai skundžiasi valdžios abejingumu ir investicijų trūkumu. Pagrindinės problemos – sveikata, raštingumas ir žmonių užimtumas.
Net ir likus kelioms savaitėms iki čempionato pradžios, „Z“ kartos marokiečiai rengė demonstracijas, nes yra nusivylę perpildytomis mokyklomis ir skurstančiomis ligoninėmis.
Premjero Azizo Akhannoucho vyriausybė kaltinama milijardų skyrimu prestižiniams projektams, kaip stadionai, užuot sprendusi opias socialines problemas. Įdomu tai, kad daugelis Maroko futbolo rinktinės narių parėmė protestus, o karalius Mohammedas VI spalio mėnesį pareiškė, kad šios dvi plėtros kryptys nėra viena kitai konkurentės.
Visgi, kai po potvynių Safi mieste žuvo 37 žmonės, jausmas, kad šalies prioritetai yra kiek iškreipti, atsirito nauja banga.
„Valstybės projektas“
Marokas šį turnyrą organizuoja tik antrą kartą istorijoje, bet su visiškai kitu svoriu ir ambicija nei 1988-aisiais, kai viskas tilpo į du stadionus su aštuoniomis komandomis.
Šįkart čia 24 rinktinės, šeši miestai (Rabatas, Marakešas, Agadiras, Tanžeras, Fesas ir Kasablanka). Šalis, kuri 2030-aisiais bus viena pasaulio čempionato šeimininkių, siekdama tapti futbolo galybe išleido tonas dirhamų stadionams, treniruočių bazėms ir infrastruktūrai.
Visi šeši AFCON priėmę miestai taikosi ir į būsimas planetos pirmenybes, tačiau Marokas turi ir dar ambicingesnį tikslą – surengti šio turnyro finalą Hassano II stadione, kurį planuojama užbaigti 2028-aisiais ir kuris taps didžiausia futbolo arena pasaulyje (115 tūkst. žiūrovų).
Naujasis nacionalinis stadionas – ryškiausias agresyvios infrastruktūros plėtros pavyzdys, tačiau spartaus progreso Marokas siekia ir kitose srityse: atnaujinami oro uostai, plečiamos greitųjų traukinių linijos, investuojama į turizmą, siekiant pritraukti lankytojus į tokius miestus kaip seniausią universitetą arabų pasaulyje turintį Fesą ar Vakarų bohemos ir šnipų prieglobsčiu kadaise laikytą Tanžerą.
Visus šiuos procesus prižiūri FIFA tarybos narys Fouzi Lekjaa, Maroko karališkosios futbolo federacijos prezidentas, kuris taip pat yra šalies biudžeto ministras ir Mohammedo VI patikėtinis. Beje, monarcho portretas šiame čempionate puikuojasi ant kiekvieno kampo – kaip priminimas, kam dirba F.Lekjaa, W.Regragui ar tas pats Achrafas Hakimi.
Sunku įsivaizduoti, kad Marokas, dabar esantis Afrikos futbolo renginių centras, prieš dešimt metų buvo kontinento atstumtasis. Ši šalis atsisakė rengti 2015-ųjų Afrikos čempionatą baimindamasi, kad tai gali paskatinti Ebolos viruso plitimą karalystėje ir Afrikos konfederacija (CAF) likus mažiau nei 90 dienų perkėlė turnyrą į Pusiaujo Gvinėją.
Dėl šios priežasties Marokas buvo diskvalifikuotas iš kitų dviejų turnyrų ir dar gavo piniginę baudą, kuri vėliau buvo panaikinta arbitražo teisme.
Dabar tai yra tolimas prisiminimas, bet esmė, kad 2015-ieji tapo lūžio metais, ir būtent po šio incidento artimų kultūrinių, ekonominių ir diplomatinių ryšių atkūrimas su likusia Afrika buvo šalies absoliutaus monarcho politinė ambicija.
Kova dėl kalendoriaus
Dešimtmetis – ilgas laiko tarpas ir per jį pasikeitė ne tik Marokas, bet pats AFCON. Tai jau nebe „nišinis“ Afrikos renginys. Tai produktas, geopolitinė vitrina ir kultūrinė pretenzija, kad ir kaip Senajam žemynui vis dar atrodytų, jog tai tėra nepatogus kalendorinis trikdis.
Apie pagarbą Afrikos žemynui šią žiemą kalbama ypač daug. Prieš turnyrą vykusioje spaudos konferencijoje CAF prezidentas Patrice’as Motsepe pranešė, jog prizinis fondas už pergalę padidėjo nuo 7 iki 10 mln. JAV dolerių, o tuomet – jau tik kaip antrą eilutę – įvardijo naują kryptį: nuo 2028-ųjų Afrikos čempionatas vyks ne kas dvejus, o kas ketverius metus, ir šis sprendimas sulaukė didžiulio afrikiečių nepasitenkinimo.
Nemažai kritikų iškart įžvelgė kolonialistinius atspalvius ir pyko, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į FIFA ir UEFA interesus, o ne į Afriką.
Tiesos tame yra nemažai. Pirmiausia, Afrikos žemyno čempionatas kas dvejus metus pradėtas rengti 1957-aisiais ir netgi trimis metais yra „senesnis“ už Europos pirmenybes. Antra, jau šiemetinis turnyras iš vasaros buvo perkeltas į žiemą, kai FIFA prezidentas Gianni Infantino nusprendė JAV surengti inauguracinį FIFA pasaulio klubų čempionatą.
Kai tik Afrikos futbolininkas parodo potencialą, jis tuoj pat atsiduria Europoje. Dėl to, pavyzdžiui Anglijoje, Afrikos turnyrai jau seniai vertinami ne pagal savo prestižą, o pagal tai, kokią įtaką jie daro „Premier“ lygai.
Dabar, panašu, jog Afrika vėl lieka antrame plane.
P.Motsepe teigimu, tvarkaraščio „tikrumas“ suteiks CAF ir Afrikos šalims galimybę pasiekti „tvarų finansinį nepriklausomumą“, nes nuoseklumas pritraukia rėmėjus. Tačiau nebylus faktas, kad toje spaudos konferencijoje šalia jo sėdėjo ir FIFA generalinis sekretorius Mattiasas Grafströmas, kartais pasako daugiau nei bet kokie žodžiai.
Dar 2020-aisiais G.Infantino dabartinį AFCON ciklą apibūdino kaip „beprasmišką“, o dabar Afrikos futbolui vadovaujantis iš kalnakasybos turtus susikrovęs magnatas ir, galbūt, būsimas FIFA prezidentas, šią strategiją pradeda įgyvendinti.
Tai reiškia, kad 2027-ųjų turnyras vyks Ugandoje, Tanzanijoje ir Kenijoje, kitas turnyras bus rengiamas 2028-aisiais ir nuo šio riboženklio įsisuks ketverių metų ciklas – lygiai taip pat kaip Europoje.
O tai kartu reiškia, kad nenuspėjamumo Afrikos futbole liks gerokai mažiau, o būtent šia savybe šio žemyno futbolas išsiskirdavo iš likusiųjų.
Futbolas yra geriausias, kai yra tikras ir nesuplanuotas dramos spektaklis. AFCON nebuvo sugadintas monopolijų, atspėti jo laimėtoją buvo kur kas sunkiau nei prognozuoti „Premier“ lygą, Čempionų lygą ar Europos čempionatą, per pastaruosius aštuonis turnyrus Afrika turėjo septynis skirtingus čempionus.
Bet nežinomybės jausmas blėsta ir čia. Tarp šiemet ketvirtfinalyje žaidusių komandų net septynios buvo buvusios šio turnyro čempionės (vienintelis Malis – ne), pusfinalyje – keturios iš penkių geriausią FIFA reitingą turinčios ekipos, finale – toje pačioje klasifikacijoje užimančios aukščiausias vietas: Marokas – vienuoliktas, Senegalas – devynioliktas.
Nuo ugniagesio iki teisiamųjų suolo
Sėdu į traukinį, važiuojantį į Marakešą. Kelionė trunka keturias valandas – pro langą slenka lygumos, alyvmedžiai, miesteliai, kurių pavadinimų nespėju įsidėmėti. Vagone žmonės žiūri vakarykščių rungtynių įrašus telefonuose, lyg bijotų, kad futbolas juos galėtų bent trumpam palikti.
Traukinys Maroke yra puiki vieta stebėti tylą. Ji čia kiek nejauki ir pilna laukimo. Lyg visa šalis važiuotų kartu – link kažko, kas dar neįvyko, bet jau turi rezultatą.
Ir iš tiesų – Marakešas nekantrauja kitaip nei Rabatas. Jis prakaituoja. Jis kvepia. Jis kalba per garsiai ir akivaizdžiai per daug. Prasibrauti pro kelių eismo taisyklių nepaisančių automobilių, jaunų, mirties nebijančių motorolerių vairuotojų bei šviesoforų sankryžose Maroko vėliavas pardavinėjančių gatvės prekiautojų raizgalynę nėra paprasta.
Čia futbolas išsilieja į gatves, į Jemaa el-Fna aikštę, Bab Jdid sirgalių zoną, kur rungtynių vakarais maišosi sirgalių balsai, gyva muzika ir keptos mėsos dūmai. Kai šeimininkų komanda įmuša įvartį, atrodo, kad suvirpa visas miestas.
Prieš Marakeše vykusias ketvirtfinalio rungtynes tarp Alžyro ir Nigerijos pagrindinėje aikštėje sutikau vyrą, kuris pardavinėjo apelsinų sultis ir žinojo visų Afrikos čempionatų finalus nuo aštuntojo dešimtmečio. Jam nesvarbios taktikos. Jam svarbios nuotaikos.
„Jei ir pagaliau tapsime čempionais, tai bus pergalė, pasiekta ne žvaigždžių spindesiu, kurių akivaizdžiai turime daugiausiai, bet galva. Žaidimas širdimi beveik visada turi savo kainą ir dažniausiai mes sumokėdavome brangiai“, – sako jis, spausdamas apelsiną taip, lyg tai būtų kamuolys prieš baudinio smūgį.
Maroke tai – nepopuliari nuomonė. Nors šalies futbolas išgyvena aukščiausią tašką istorijoje, pagrindinis šios sėkmės architektas išlieka viena prieštaringiausiai vertinamų figūrų.
Tai – W.Regragui.
Būtent jo vadovaujama nacionalinė rinktinė prieš ketverius metus Katare pasiekė tai, ko nėra pavykę jokiai kitai Afrikos rinktinei – nužygiavo iki pasaulio čempionato pusfinalio.
Prancūzijoje gimęs 50-metis plikšis 2022-ųjų rudenį tapo ugniagesiu, paskirtu gesinti nesantaikos žarijas rūbinėje, kurią suskaldė jo pirmtakas Vahidas Halilhodžičius. Jis chirurgiškai tiksliai atliko operaciją.
Ši sėkmės istorija Maroke sukėlė neįtikėtiną nacionalizmo bangą. Pasaulio pirmenybės vyko šaliai išgyvenant stiprių permainų laikotarpį, o kiek anksčiau Maroko karališkosios federacijos priimtas „Maršalo planas“ akivaizdžiai pradėjo duoti vaisių.
Dešimt mėnesių iki pasaulio čempionato Kasablankos „Wydad“ laimėjo Afrikos Čempionų lygą ir tai buvo pirmasis toks Maroko laimėjimas per penkerius metus. Beje, šiai komandai irgi vadovavo W.Regragui. Moterų rinktinė po daugiau nei dviejų dešimtmečių pasiekė Afrikos čempionato finalą. Praėjus metams po pasaulio čempionato Katare, Marokas gavo teisę rengti šių metų AFCON, o netrukus – ir pasaulio čempionatą.
Visgi beprotiškai stipri nacionalizmo ir pozityvumo srovė turi ir savo pasekmes – pastarieji įvykiai aiškiai rodo, kad marokiečiai ne tik tikisi laimėti šiemetinį AFCON, bet daugelis jaučia, kad tai yra vienintelė teisinga ir logiška čempionato baigtis.
W.Regragui pusfinalis Katare buvo pasiektas su ypač gynybine komanda. Vietiniai juokiasi, kad vardan komandos sėkmės treneris privertė gintis net karjerą rinktinėje jau baigusį Hakimą Ziyechą. Žaidimas nebuvo gražus, bet tvirtas charakteris padėjo laimėti prieš tokias komandas kaip Belgija, Ispanija ir Portugalija.
Tačiau vien rezultato Marokui jau neužtenka: tauta nenori gynybinio futbolo. Tai yra Mustapha Hadji, Larbi Benbareko, H.Ziyecho ir Adelio Taarabto šalis. Marokas visada didžiavosi savo kamuolio burtininkais.
Po pasaulio čempionato „Atlaso liūtai“ užsiaugino puikią atakuojančių žaidėjų kartą: Brahimas Diazas, Ismailas Saibari, Abde Ezzalzouli, Eliesse Ben Seghiras.
Po svaiginančios sėkmės Katare ir didžiulio dėmesio futbolui ši šalis dabar pritraukia pasaulinio lygio savo diasporos talentus. Praėjo laikai, kai Marokas talentų ieškojo Anglijos čempionate – dabar jie žiūri į Madrido „Real“ ir „Barcelona“.
Su šiais žaidėjais ateina ir lūkesčiai. Pirmiausia, kad jie žais taip, kaip yra įpratę – atakuojantį futbolą.
Prasidėjus čempionatui Marokas fiksavo įspūdingą 17 iš eilės nepralaimėtų rungtynių atkarpą, nors dauguma jų buvo lengvoje pasaulio čempionato atrankos grupėje bei draugiškose rungtynėse. Tad dauguma marokiečių prieš šį čempionatą dėl W.Regragui neturėjo tvirtos nuomonės.
Kai čempionato starte buvo sunkiai iškovota pergalė prieš Komorų salas, o po to sekė nuobodžios lygiosios su Maliu, liaudis suirzo. Prieš toliau vykusias rungtynes Maroko rinktinės treneris būdavo pasitinkamas kurtinančiu švilpimu, o pats specialistas sau irgi nepadėjo, kai sulaukęs apie tai klausimų, atsikirto ir apkaltino žurnalistus patriotiškumo stygiumi.
Visgi W.Regragui turi savų argumentų ir jie yra labai stiprūs. Per 46 rungtynes prie rinktinės vairo šis specialistas pralaimėjo tik keturis kartus: pirmąkart pasaulio čempionato pusfinalyje prieš Prancūziją, po to – mače dėl trečios vietos Kroatijai, kartą bereikšmiame mače PAR ir tik pralaimėjimą AFCON aštuntfinalyje tai pačiai PAR prieš dvejus metus galima būtų laikyti rimtesniu nusivylimu.
Ir net jei Marokas atžygiavo iki šiemetinio finalo bei stovi visai šalia išsvajotojo gralio, tai dar nieko nereiškia. W.Regragui puikiai žino, jog šlovė čia yra trumpalaikė valiuta. Tikėtina, kad trenerio ateitis priklausys nuo finalo rezultato, ir gali būti, kad jam bus parodytos durys, jei „Atlaso liūtai“ nesugebės nutraukti pusę amžiaus trunkančios sausros bei antrą kartą netaps žemyno čempionais.
Juo labiau, kad į W.Regragui nugarą jau šnopuoja netikėtai išniręs Tarikas Sektioui. Šio specialisto populiarumas šoktelėjo į rekordines aukštumas, kai prieš kelias savaites jo treniruojama Maroko B rinktinė laimėjo FIBA Arabų taurę.
Į rezultatus orientuotame sporto versle vertinama tik dabartis. Futbolas Maroke jau seniai yra ne tik džiaugsmas, bet ir padidinamasis stiklas, per kurį matyti šalies prioritetai.
Visa kritika bei spaudimas treneriams čia gimsta iš meilės. Iš noro, kad šalis, kuri jau įrodė galinti konkuruoti su pasaulio elitu, galėtų laimėti ir čia — namuose.
