Bet kartais atstumas tik dar labiau išryškina klausimą.
„MetLife Stadium“ tribūnose netrukus geltonuos marškinėliai, žaliuos vėliavos, dundės būgnai, o Brazilija dar kartą bandys apsimesti, kad viskas kontroliuojama. Kad chaosas – tik fonas. Kad abejonės – tik laikina būsena.
Ir vis dėlto kažkur tarp vėluojančių skrydžių, artėjančio mačo ir tų geltonų marškinėlių yra klausimas, kuris Braziliją persekioja jau ne vienerius metus: kas jie yra dabar?
Chaosas ir pažadas
Brazilijoje egzistuoja sena, beveik paguodžianti mintis: sunkumai – geras ženklas. Kad chaosas nėra priešas. Kad jis – būtina sąlyga. Kad visos didžiosios pergalės gimsta ne iš plano, o iš jo griuvėsių.
Norint rasti tai patvirtinančių įrodymų, toli ieškoti nereikia. 1970 m. treneris Joao Saldanha buvo atleistas iš pareigų likus kelioms savaitėms iki turnyro pradžios, o visa tauta su baime laukė, ar puolėjas Tostao bus pasirengęs žaisti. 1994 m. Brazilijai atrankoje reikėjo dviejų vėlyvų įvarčių prieš Urugvajų, kad paskutinę akimirką įšoktų į benuvažiuojantį čempionato traukinį. 2002-aisiais – keturi treneriai per ciklą, vos prasibrauta į turnyrą, ir tada – triumfas su spindinčiu Ronaldo, kuris jau buvo nurašytas, laikomas pasenusiu ir atsigaudinėjo po sunkios traumos.
Brazilija niekada nebuvo tvarkinga futbolo valstybė. Ji impulsyvi, emocionali, nenuspėjama ir mėgsta tikėti, kad jos istorija nėra tiesi linija. Ji labiau primena sambą: žingsnis į vieną šoną, tada – į kitą, galiausiai atgal, bet tada – du į priekį.
Dabar, likus vos kelioms valandoms iki rungtynių, net ir nebūnant Niujorke sunku nepastebėti paralelių.
Vėl trenerių karuselė. Vėl neaiški kryptis. Vėl jausmas, kad komanda labiau klajoja nei eina.
Ir vis dėlto – galbūt būtent tai ir yra ženklas.
Neymaras – klausimas ar atsakymas?
Kiekvienas pasaulio čempionatas turi savo istorijas. Brazilijoje jos visada – asmeniškos.
2002-aisiais tai buvo Romario – žmogus, kurio visa šalis prašė sugrįžti dar vienam paskutiniam šokiui. Jis verkė spaudos konferencijoje. Šalies prezidentas Fernando Henrique Cardoso agitavo už legendos sugrąžinimą. To reikalavo visa tauta, tačiau treneris Luisas Felipe Scolari liko kurčias ir Rio de Žaneire buvo priverstas susidurti su įtūžusia minia.
2026-ųjų istorija turi kitą vardą – Neymaras.
Jo karjera pastaraisiais metais primena trūkčiojantį signalą – trumpi genialumo blyksniai tarp ilgų tylos ruožų. Persikėlimas į „Al Hilal“, trauma, sugrįžimas į gimtąjį klubą „Santos“ ir statistika, kurios nepavadinsi legendiniais skaičiais. Vasarį jam sukako 34-eri...
Ir vis dėlto – Brazilija jo nepaleidžia.
Nes Neymaras nėra tik žaidėjas. Jis yra idėja. Paskutinis ryšys su laikais, kai Brazilija ne tik laimėdavo, bet ir hipnotizuodavo.
Klausimas nėra vien apie jo formą ar sveikatą. Klausimas – ar Brazilija vis dar tiki tuo, ką jis simbolizuoja?
Pastarąjį kartą Brazilijos rinktinėje jis žaidė 2023-ųjų spalį ir nuo to laiko komandoje debiutavo trys dešimtys futbolininkų. Įvyko kartų kaita.
Tačiau Neymaras, kaip ir kadaise Romario, yra futbolininkas, kurio Brazilija tiesiog negalėjo atsisakyti.
Carlo Ancelotti apie jį buvo klausiamas kiekvienoje spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo. Ir visada atsakymas buvo toks pats – nežinau.
Tvirto atsakymo italas neturėjo ir kai įtraukė jį į 26 futbolininkų sudėtį, ir rungtynių su Maroku išvakarėse, nes taip ir nesugebėjo pasveikti po dešinės blauzdos traumos.
Bet Neymaras vis tiek yra čia.
„Tikimės, kad jis jau kitą savaitę galės grįžti į pilną treniruočių režimą“ – penktadienį vykusioje spaudos konferencijoje prieš pirmąsias rungtynes su Maroku sakė C.Ancelotti. – Kai pakvietėme Neymarą, tai padarėme ne tik dėl jo neabejotinų futbolo sugebėjimų, bet ir dėl jo patirties, nes jis gali būti pavyzdžiu mūsų komandos jauniems žaidėjams.“
Talentas be krypties
Kaip bebūtų, C.Ancelotti netrūksta pasirinkimų puolime. Brazilijos problema šiandien nėra talentas. Jų atakuojanti linija – tarsi katalogas: Vinicius Junioras, Rodrygo, Estevao, Matheus Cunha, Endrickas, Gabrielis Martinelli, Igoris Thiago ir Luisas Henrique. O kur dar „atkabinti“ Joao Pedro, Richarlisonas, ar traumuotas Rodrygo.
Tačiau Brazilija žino: Neymaras yra – ir visada buvo – kitoks. Per pastaruosius 15 metų Brazilijos rinktinės žaidimas taip nepriklausė nė nuo vieno kito žaidėjo. Nė vienas kitas žaidėjas negali prilygti jo kūrybiškumui – arba, atvirai sakant, žvaigždės spindesiui.
Jį buvo sunku palikti už borto.
„Aš niekam nieko nesu skolingas, – vis labiau kaistančią situaciją po kelių pirmųjų savaičių šiame darbe komentavo C.Ancelotti. – Jei jis bus nusipelnęs ir žais geriau už kitus, važiuos į čempionatą.“
Durys nebuvo užtrenktos. Tačiau vargu ar kas galėjo įsivaizduoti, kad Neymarui, norint jas atidaryti, net nereikės turėti rakto.
Loterija be laimingo bilieto
Priimti šį sprendimą Brazilijoje galėjo ne bet kas.
Ne bet kas ir priėmė.



