C grupė: Brazilijos našta, Maroko ambicija ir du ilgai laukti sugrįžimai

Brazilija: 24 metai be šeštos žvaigždės

Brazilija vis dar yra Brazilija. Ši komanda net ir per krizes turi geresnį techninį lygį nei daugelis šalių išgyvendamos aukso amžius. Tai yra sėkmingiausia rinktinė pasaulio čempionatų istorijoje, penkis kartus kėlusi taurę virš savo galvų.

Bet Brazilija taip pat yra šalis, kuri pastarąjį kartą pasaulio užkariautoja tapo 2002 m. Nuo tada jos santykis su turnyru primena aristokratą, kuris vis dar gyvena rūmuose, bet vis dažniau pastebi, kad stogas leidžia vandenį.

2006, 2010, 2018 ir 2022 m. brazilai krito ketvirtfinalyje, 2014 m. namuose pasiekė pusfinalį, bet geriau jau būtų kritusi vienu etapu anksčiau. Pusfinalyje šalis patyrė vieną didžiausių traumų per visą istoriją, kai 1:7 nusileido Vokietijai.

Katare prieš ketverius metus Braziliją namo išsiuntė Kroatija po baudinių serijos.

Atranka į 2026 m. turnyrą taip pat nebuvo braziliškos sambos demonstracija. Pietų Amerikos atrankoje Selecao finišavo tik penkta – su 8 pergalėmis per 18 rungtynių. Pagal senąją sistemą tokia kampanija būtų vertusi brazilus išlieti papildomo prakaito, tačiau išplėstas turnyras šįkart tapo patogia pagalve, ant kurios penkiskart čempionai nusileido ne itin elegantiškai.

Imago / Scanpix nuotr./Carlo Ancelotti

Tam, kad visa tai būtų sutvarkyta, Brazilija pasikvietė Carlo Ancelotti. Skamba ir keistai ir tuo pačiu logiškai: šalis, kurioje futbolo emocijos dažnai prilygsta religiniam karščiavimui, pasisamdė italą, kurio veidas net po praleisto įvarčio atrodo taip, lyg jis tiesiog svarstytų, ar vakarienei rinktis žuvį, ar makaronus.

C.Ancelotti turi penkis Čempionų lygos titulus, milžinišką autoritetą ir retą gebėjimą valdyti didelius ego taip, kad niekas nesijaustų nusivylęs ir pažemintas. Tačiau rinktinių futbolas yra kitoks gyvūnas. Čia nėra kasdienio darbo, nėra mėnesių treniruotėms, nėra laiko ilgoms terapinėms sesijoms su taktinėmis lentomis. Yra keli langai, keli sprendimai ir visa šalis, įsitikinusi, kad šeštojo titulo jau laukia pernelyg ilgai.

„Scanpix“ nuotr./Neymaras

Ryškiausia naujiena prieš turnyrą – Neymaro sugrįžimas ir po to netrukus sekusi trauma. C.Ancelotti įtraukė 34 metų puolėją į Brazilijos sudėtį, pabrėždamas, kad sprendimą priėmė įvertinęs žvaigždės fizinę būklę ir sportinę formą, o ne sentimentus.

Neymaras, Brazilijos visų laikų rezultatyviausias žaidėjas, rinktinėje nežaidė nuo 2023 m., bet dabar vėl grįžta į didžiąją sceną. Jeigu spės pasveikti. Kartu su juo puolime bus Vinícius Junioras, Raphinha, Matheusas Cunha ir Endrickas, o Rodrygo turnyrą praleis dėl traumos.

Didžiausia mįsle išlieka Vinícius Junioras. Madrido „Real“ jis gerą dieną gali atrodyti kaip žaidėjas, kuris varžovų gynėjams kelia profesinės tapatybės krizę, tačiau Brazilijos rinktinėje jis ne visada būna toks pat. C.Ancelotti jį pažįsta geriau nei dauguma trenerių, todėl jo užduotis aiški: padaryti taip, kad Vinícius rinktinėje būtų ne tik ryški pavardė ant komandos plakato, bet ir žmogus, kuris gali laimėti rungtynes.

Brazilija C grupėje bus favoritė. Bet favoritės statusas šiai šaliai niekada nebuvo dovana. Tai labiau paveldima našta. Brazilai nevažiuoja į pasaulio čempionatą tiesiog gerai pasirodyti, jie važiuoja taisyti istorijos.

Marokas: ar tai buvo sapnas?

Marokas Katare padarė tai, ko iki tol nebuvo padariusi nė viena Afrikos rinktinė – pasiekė pasaulio čempionato pusfinalį. Tai nebuvo atsitiktinis blykstelėjimas. Marokas laimėjo grupę su Kroatija, Belgija ir Kanada, tada eliminavo Ispaniją, o galiausiai – ir Portugaliją su Cristiano Ronaldo.

Šis žygis pakeitė Maroko futbolo vietą pasaulyje. Jis taip pat pakeitė arabų šalies lūkesčius.

Jei 2022 m. Marokas buvo tik romantinė istorija, tai į šiemetines pirmenybes jau atvyksta kaip komanda, kurios niekas neturi teisės vadinti staigmena.

Atrankoje marokiečiai buvo beveik nepriekaištingi: aštuonios pergalės iš aštuonių, 22 įvarčiai ir tik du praleisti. Tai buvo kelias be didelės įtampos, labiau priminęs statuso įtvirtinimą nei nervingą kampaniją.

Tačiau prieš pat pasaulio čempionatą Marokas išgyveno svarbų pasikeitimą. Walidas Regragui, 2022 m. stebuklo architektas, atsistatydino po chaotiškos Afrikos tautų taurės pabaigos. CAF galiausiai paskelbė Maroką Afrikos čempionu, atėmusi titulą iš Senegalo, tačiau šis sprendimas paliko daugiau kartėlio nei džiaugsmo.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Mohamed Ouahbi

W.Regragui vietą užėmė Mohamedas Ouahbi – treneris, atvedęs Maroko U-20 rinktinę į pasaulio čempionų titulą. Jo komanda praėjusių metų turnyro finale 2:0 nugalėjo Argentiną, tapdama pirmąja tai padariusia arabų pasaulio šalimi.

Drąsus sprendimas, bet Marokas pastaraisiais metais ir nebuvo šalis, kuri bijo staigių judesių. Kartu su Ispanija ir Portugalija jis rengs 2030 m. pasaulio čempionatą, o jo futbolas jau seniai nebeatrodo kaip vienos geros kartos blyksnis – tai tapo ilgalaikiu projektu.

Aikštėje Marokas turi viską, ko reikia nepatogiai komandai. Yassine'as Bounou vartuose, Achrafas Hakimi krašte, Noussairas Mazraoui, Brahimas Diazas, Sofyanas Amrabatas, Ayoubas El Kaabi – tai nebe egzotiškas talentų sąrašas, o rimta tarptautinė komanda.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Achrafas Hakimi

Brahimo Díazo sprendimas atstovauti Marokui, o ne Ispanijai, buvo viena didžiausių pastarųjų metų pergalių už aikštės ribų. Tokie sprendimai rodo ne tik patriotizmą, bet ir tai, kad Marokas tapo rinktine, kuria pasitiki net didžiausi pasaulio talentai.

Marokas gali giliai gintis, gali spausti aukščiau, atakuoti per kraštus, žaisti kantriai ir per kelias sekundes atsidurti varžovų baudos aikštelėje. Katare jie parodė futbolo pasauliui, kad gerai organizuota gynyba nebūtinai reiškia nuobodulį – kartais tai tiesiog būdas priversti varžovą pamažu prarasti tikėjimą savimi.

Taigi C grupėje Marokas bus ne Brazilijos šešėlis, o reali grėsmė ir pirmos rungtynės tarp šių komandų gali nustatyti visos grupės toną.

Haitis: be namų, bet su istorija

Haičio patekimas į 2026 m. pasaulio čempionatą yra viena tų istorijų, kurias sportas vis dar sugeba padovanoti net tada, kai atrodo, kad viską jau seniai valdo reitingai, pinigai ir algoritmai.

Tai bus tik antrasis Haičio pasaulio čempionatas ir pirmasis nuo 1974 m. Vakarų Vokietijoje kai ši Karibų baseino komanda pralaimėjo visas trejas rungtynes — Italijai, Lenkijai ir Argentinai.

Praėjo 52 metai, ir Haitis vėl grįžta į didžiąją sceną.

Šįkart jų istorija dar mažiau įtikinėtina. Haitis pateko į čempionatą, nors dėl gaujų smurto šalyje visas atrankos rungtynes turėjo žaisti svetur. Nuo 2024-ųjų komandą treniruoja prancūzas Sebastienas Migne, nors per visą atrankos ciklą net nebuvo atvykęs į Haitį.

„Scanpix“ nuotr./Sebastienas Migne

Haitis greičiausiai žais taip, kaip privalo žaisti komanda, atsidūrusi grupėje su Brazilija ir Maroku: žemai, kantriai, kompaktiškai, tikėdamasi išgyventi spaudimą ir smogti kontratakomis. Tai nebus komanda, kuri ilgai laikys kamuolį ir aiškins varžovams, kaip reikia judėti tarp linijų. Jos futbolas bus paprastesnis: užsidaryti, laukti, bėgti, tikėti.

Svarbiausias komandos vardas – Duckensas Nazonas. 32-ejų puolėjas yra rezultatyviausias Haičio rinktinės žaidėjas.

„Scanpix“ nuotr./Duckensas Nazonas

Ne mažesnis vaidmuo teiks ir vartininkui Johny Placide’ui – veteranui ir komandos kapitonui, kuris atrankoje ne kartą gelbėjo Haitį žaidžiant prieš stipresnes komandas.

Haitis C grupėje bus autsaideris. Brazilija, Marokas ir Škotija turės daugiau žvaigždžių, pinigų ir patirties, bet haitiečiai atsiveža jautrią žmogišką istoriją, kurios neįmanoma išmatuoti nei reitingu, nei kamuolio kontrole, nei prognozių procentais.

Škotija: po 28 metų su sena svajone

Škotija į pasaulio čempionatą grįžta pirmą kartą nuo 1998 m. Tai jau savaime yra įvykis šaliai, kuri buvo viena futbolo istorijos pionierių, jį mylėjusi, kentėjusi, bet dažniausiai iš šalies stebėdavusi, kaip didžiaisiais turnyrais mėgaujasi kiti.

Kelialapis buvo iškovotas taip, kaip škotams, regis, ir priklauso – nervingai. Lemiamame mače Glazge Škotija 4:2 įveikė Daniją, o Scottas McTominay įmušė fantastišką smūgį per save.

Škotija pasaulio čempionatuose dalyvavo aštuonis kartus ir nė karto neišėjo iš grupės.

1998 m. škotai žaidė atidarymo mačą su Brazilija ir pralaimėjo 1:2. Tai buvo garbingas vakaras, bet garbingi pralaimėjimai šiai tautai per ilgai buvo siūlomi kaip paguodos prizas.

Dabar treneris Steve’as Clarke’as mėgins padaryti tai, ko nepavyko nė vienam jo pirmtakui – išvesti Škotiją iš pasaulio čempionato grupės.

„Scanpix“ nuotr./Steve'as Clarke

S.Clarke’as jau dabar turi išskirtinę vietą savo šalies futbolo istorijoje ir yra pirmasis specialistas, kuris išvedė „Tartano Armiją“ į tris didžiuosius turnyrus.

Jo Škotijos žaidimas vargu ar bus gražus. Ši komanda gali būti kompaktiška, fiziška, tiesmuka, o kartais ir pernelyg priklausoma nuo emocinio impulso.

S.Clarke’as ilgai rėmėsi penkių gynėjų sistema, bet pastaruoju metu ieškojo daugiau lankstumo. Benas Gannonas-Doakas suteikia greičio krašte, Andy Robertsonas – patirties ir išpildant standartines situacijas, Johnas McGinnas – škotišką energiją.

Bet pagrindinis komandos žaidėjas jau keletą pastarųjų metų išlieka Scottas McTominay.

„Scanpix“ nuotr./Scottas McTominay

Vartininkui Craigui Gordonui jau yra 43-eji ir šiame turnyre bus vyriausias vartininkas ir taps vienu vyriausių futbolininkų pasaulio čempionatų istorijoje. Jo karjera, pilna traumų ir sugrįžimų, yra tarsi škotiška šios rinktinės versija: kartais atrodo, kad jau baigta, bet kažkodėl vis dar stovi ant kojų.