Prieš trejus metus „Žalgirio“ tribūnose skambėjo Vilmai Venslovaitienei skirtos dainos, o ištikimiausi sirgaliai kūrė įspūdingas choreografijas, kuriose klubo vadovė buvo vaizduojama kaip didinga princesė.
Panašu, jog šiandien pasaka baigėsi – karieta virto moliūgu, fanų meilė išgaravo, tribūnų nuotaikos pasikeitė greičiau nei trenerių sąrašas ant „Žalgirio“ suolo.
„Mūsų tylą apmokėjo Vilma“ – tokį plakatą sužaidus apie dešimt minučių iškėlė tie patys sirgaliai, siųsdami aiškią žinią, jog meilė futbolo pasaulyje turi labai trumpą galiojimo laiką.
Spengiančioje tyloje su stipriai išretėjusiomis tribūnomis jos globojamam treneriui Vladimirui Čeburinui sekėsi irgi ne ką geriau.
Po to, kai praėjusią savaitę Maltoje vykusiame pratęsime „Žalgirio“ sudėtyje neliko nė vieno lietuvio, kazachas sulaukė milžiniško spaudimo ir į klausimus spaudos konferencijose atsišaudė lakoniškais sakiniais.
Visgi atėjus rungtynių dienai 60-etis specialistas vėl išliko nepalaužiamas ir demonstravo psichologinį atsparumą – starto sudėtyje vietą rado vos vienas lietuvis Ovidijus Verbickas.
Simboliška, kad kone visas A lygos rungtynes šiame stadione stebintis Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas ketvirtadienio vakarą išvažiavo į Kauną, kur „Kauno Žalgiris“ tuo pat metu žaidė savo rungtynes su islandų „Valur“.
Dar simboliškiau tai, kad tuo metu, kai V.Čeburinas aklai ieškojo sėkmingo derinio su iš dešimties skirtingų tautybių sudarytu legionu, už 100 km įvartį mušė Romualdas Jansonas – Vilniaus klube išaugintas puolėjas, kuris prieš šį sezoną paliko „Žalgirį“ po konflikto su vadove ir treneriu.
Tuo metu Vilniuje kazachas ir toliau skėsčiojo rankomis ne mažesne amplitude nei prieš keletą dienų, kai tos pačios aikštės viduryje buvo priverstas aiškintis „Žalgirio“ sirgaliams.
„Vperiod!“ – antrojo kėlinio pradžioje rusiškai sušuko „Žalgirio“ vedlys, bet jo niekas neklausė ir negirdėjo.
Minutės bėgo, žaidimas nesiklijavo.
Du nykūs kėliniai – du logiški nuliai švieslentėje.
Po finalinio švilpuko V.Čeburinas surinko savo vyrus, lėtai žengė į aikštės vidurį ir tarsi scenoje demonstratyviais plojimais ėmė dėkoti žiūrovams. Tai buvo gestas – formalus, teatrališkas ir apskaičiuotas kur kas geriau nei sprendimai rungtynių metu.
Tačiau iš stadiono jau traukianti minia juo nepatikėjo ir šį išraiškingą tūpsnį sutiko švilpimu.
Ritmiškas ir įaudrintas choras reikalavo kraujo ir šaukė „Čeburin out! Čeburin out!“.
Vakaro prietemoje, tarp pustuščių kėdžių ir pilkšvumos aikštėje, netikėtai sužibo nusivylimo bei nuovargio atspalviai ir visa tai jau skambėjo ne kaip prašymas, o kaip verdiktas.
15min paklaustas, kaip vertina šį sirgalių poelgį, treneris išsisukinėjo.
„Visus jus gerbiu, bet norėčiau kalbėti apie futbolą, o ne tai kas aplinkui. Žinoma girdėjau. Tai gyvenimas. Būtume laimėję, tos skanduotės nebūtų buvę. Todėl reikia koncentruotis į kitas rungtynes ir galvoti, kaip jas laimėti. Šiandien buvo tyliau, bet girdėjau, kad žiūrovai atliko keletą skanduočių ir palaikė komandą“, – po mačo vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo treneris.
Apie rungtynių eigą V.Čeburinas kalbėjo sausai ir pripažino, kad rezultatas yra dėsningas.
„Mes ir laukėme panašaus scenarijaus. Žinojome, kad rungtynės bus nelengvos, daug kovos tiek aikštės viduryje, tiek puolime, tiek ginantis. Negaliu pasakyti, kad mačas buvo šiurkštus, bet kovos užteko visas 90 minučių. Abi komandos nemažai smūgiavo į vartus, mes mušėme gal kiek ir daugiau. Abi ekipos turėjo po keletą galimybių, kurios galėjo baigtis įvarčiais. Atsakomasis mačas bus dar rimtesnis. Abi ekipos jau pažįsta viena kitą, žino galimybes, tad Belfaste kova bus tikrai rimta“, – spėjo V.Čeburinas.
Treneris taip pat atskleidė, kad vienas komandos narių G.Matulevičius rungtynių dieną pasitiko išgyvenęs šeimyninę netektį.
„Galbūt ne visi žino, bet šiandien buvo Giedriaus močiutės, kurį jį augino, laidotuvės. Mes negalėjome jo neišleisti į atsisveikinimą, tad futbolininkas prisijungė tik prieš pat rungtynes ir nenorėjau leisti į aikštę nuo pirmųjų minučių“, – paaiškino treneris.
Paklaustas, ar kritus Šiaurės Airijoje, šį europinį sezoną būtų galima laikyti fiasko, V.Čeburinas nuo tiesaus atsakymo išsisuko.
„Nors tai yra Konferencijų lyga, mes einame čempionų keliu ir „Linfield“ nėra vidutiniokas. Laukiame atsakomųjų rungtynių, kurios bus labai sunkios. Šiandien mačiau, kad jau gavosi daug kas, ką esame sumąstę“, – kalbėjo „Žalgirio“ strategas.
Nepaisant niūraus vaizdo aikštėje, mačas Liepkalnyje turėjo nemažai simbolikos. „Linfield“ ilgą laiką laikytas pro-britiškos Šiaurės Airijos protestantų klubu, tad jų rungtynės Belfaste su katalikiškais priešininkais neretai virsdavo kova dėl tapatybės.
Kitoje pusėje – „Žalgiris“, savo pavadinimu ir istorija nešantis giliai įsišaknijusį lietuvišką simbolizmą, šiomis savaitėmis ieškantis ne tik vietos po Europos saule, bet ir ramybės namuose.
Taigi ketvirtadienio vakarą Stadiono gatvėje plaktas ne tik sportinės įtampos kokteilis – tai buvo dviejų labai skirtingų futbolo pasaulių susidūrimas: vieno, kurio identitetas ilgai buvo formuojamas per išorinius konfliktus, ir kito, kuris šiuo metu yra skausmingai graužiamas iš vidaus.
„Bendrai esu patenkintas komandos žaidimu ir rezultatu, bet puikiai suprantu, kad niekas čia nebaigta ir kitą savaitę turėsime atlikti dar daug darbo. Žinojome, kad bus sunkios rungtynės, taip ir buvo, bet svarbiausia, kad parsivežame teigiamą rezultatą“, – po mačo kalbėjo 11-ą sezoną „Linfield“ treniruojantis Davidas Healy.
Paklaustas apie nejaukią slegiančią tylą visų rungtynių metu, „Linfield“ strategas traukė pečiais.
„Kai lankėmės čia pastarąjį kartą viskas buvo žymiai garsiau. Dabar gana tylu ir nežinau tikros priežasties kodėl. Galbūt tai susiję su prasta komandos vieta A lygos turnyro lentelėje?“, – svarstė svečias.
