Didžioji Britanija, Latvija, Kroatija, Bulgarija, Graikija, Kipras, o dabar ir Vengrija.
Per pastarąjį dešimtmetį V.Dambrausko karjeros kelias driekėsi nuo Britų salų iki Balkanų, nuo Viduržemio jūros pakrančių iki vidurio Europos stadionų.
Kiekvienoje stotelėje lietuvis paliko aiškų pėdsaką – discipliną, analitinį mąstymą ir gebėjimą kilstelėti savo komandas į aukštesnį lygį.
Stodamas prie Miškolco „Diósgyőri VTK“, arba tiesiog DVTK, vairo jis ne tik toliau neša Lietuvos futbolo vėliavą per pasaulį, bet ir dar kartą meta iššūkį savo riboms.
Kur nuves ši kelionė?
Jei praeitis ką nors byloja, tai tik viena – V.Dambrauskas niekada nesustoja.
1910-aisiais vietos darbininkų klasės jaunimo suburtas klubas savo sėkmingiausią etapą kol kas išgyveno aštuntajame dešimtmetyje, kai du sykius 1977 ir 1980-aisiais laimėjo Vengrijos taurę, o 1979-aisiais nuskynė bronzos medalius.
Pastaraisiais metais vengriškoje futbolo drobėje DVTK išsiskyrė savo ištikimais sirgaliais ir vienu aistringiausių palaikymų namų stadione, o naują potėpį 2021-ųjų sausį brūkštelėjo klubą įsigijęs Olivéris Mátyásas Magyaras.
Daktaro laipsnį turintis ortopedas traumatologas iki tol buvo nežinomas futbolo pasaulyje, tačiau susigundė galimybe investuoti į DVTK.
Jaunystėje O.M.Magyaras aktyviai žaidė tenisą, bet būdamas dvidešimties patyrė traumą ir nusprendė pašvęsti gyvenimą medicinos mokslams.
Tapęs sporto chirurgu, jis įkūrė savo kliniką, o po kelių metų ši išaugo į didelį medicinos centrą, kuriame darbo treniruoklių salėse rezultatai buvo tiesiai siunčiami į šalia dirbančių gydytojų kompiuterius.
O.M.Magyaro medicinos centre pradėta taikyti Fit4race paslauga, tuo metu visiškai nauja koncepcija Vengrijoje. Jos esmė – visapusiškai, kuo kompleksiškiau išnagrinėti sportininką, o tada sudaryti jam optimalų treniruočių, mitybos ir regeneracijos planą.
Įsigydamas DVTK, verslininkas turėjo aiškų tikslą – pritaikyti šiuos metodus klubo futbolininkams ir sudominti tarptautines rinkas.
Nors gyvena už beveik 200 km esančioje sostinėje Budapešte, O.M.Magyaras nuolat lankosi tiek klubo namų rungtynėse Miškolce, tiek išvykų mačuose.
Į ypatingas darbo sąlygas savo pirmajame pristatyme dėmesį iš karto atkreipė ir V.Dambrauskas.
„Pabuvęs čia vos dvi dienas supratau, kad DVTK turi didžiulį potencialą – infrastruktūra, klubo struktūra, fanų bazė, techninė ir medicininė įranga. Manau, kad tuo gali pasigirti tik geriausi Europos klubai, tad ir tokiam kvietimui buvo labai sunku pasakyti ne“, – prisipažino V.Dambrauskas.
Panašūs kriterijai ir lietuvio dėmesys mažiausioms detalėms lėmė ir DVTK klubo vadovų pasirinkimą.
„Norime veikti ne tik efektyviai, bet ir tvariai ilgalaikėje perspektyvoje. Visą laiką analizuojame duomenis ir turime žinoti, kur ir kokioms lygoms galime parduoti savo jaunus žaidėjus, kaip galime padidinti jų vertę. Kai nusprendėme pakeisti trenerį, atspirties taškas buvo rasti šiai filosofijai tinkamą specialistą. Turėjome dešimties trenerių sąrašą, bet Valdas Dambrauskas buvo jo viršūnėje. Padarėme viską, kad pasikviestume jį į DVTK. Jo taktinės žinios, patirtis, kalbų įgūdžiai, darbas su komanda ir personalu kalba patys už save, bet labiausiai mane sužavėjo tai, kaip jis į savo darbą įtraukė naujų technologijų ir inovacijų naudojimą, o prieš priimdamas sprendimus atlieka duomenų analizę“, – pristatydamas lietuvį, pirmoje spaudos konferencijoje kalbėjo DVTK sporto direktorius Csengeris Horváthas.
Savo parašą pakruojiškis suraitė ant iki 2027-ųjų vasaros galiojančios sutarties.
DVTK jis rado psichologinėje duobėje – vadovaujant serbui Vladimirui Radenkovičiui nuo šių metų pradžios Miškolco klubas buvo iškovojęs tik vienerias lygiąsias ir patyręs tris pralaimėjimus, po kurių iš trečios pozicijos nukrista į penktąją.
V.Dambrausko debiutas negalėjo būti geresnis – DVTK savo aikštėje 2:1 nugalėjo lentelėje pirmaujančią „Puskás Akadémia“.
„Čia atvykau įgyvendinti ilgalaikį projektą, tačiau dabar svarbiausia kuo greičiau atkurti žaidėjų pasitikėjimą savimi, stiprinti teigiamą energiją, o galiausiai tai atneš ir rezultatus aikštėje“, – neabejojo V.Dambrauskas.
Pirmieji lietuvio darbo daigai jau kalasi. Vengrijos futbolo apžvalgininkai pažymi, jog kiekviename mače DVTK stengiasi žaisti atakuojantį futbolą, spausti varžovus bei kuo ilgiau kontroliuoti kamuolį.
„Stengsiuosi už herbą, kurį nešioju ant širdies, todėl visada palaikau futbolininkus, kurie išdrįsta aikštėje rizikuoti, ir niekada nepyksiu ant jų už klaidas. Tokiais atvejais jiems reikia paramos, o ne bausmės“, – savo filosofiją aiškina treneris.
15min portale – išsamus interviu su Vengrijoje darbus pradėjusiu V.Dambrausku.
– Kuo Valdą Dambrauską sužavėjo DVTK vizija? – pradėjome pokalbį su treneriu.
– Norint tai suprasti reikėtų atvykti į Vengriją ir pačiam pamatyti, kokias sąlygas ir infrastruktūrą čia turime. Esu sukaupęs daug patirties, treniruoju septintą užsienio klubą (aštuntą, jei skaičiuosime ir karjeros pradžioje treniruotą „Kingsbury London Tigers“ Anglijoje – aut. past.), dirbu septintoje skirtingoje užsienio šalyje ir tikrai turiu su kuo palyginti, bet galiu pasakyti, kad tokia baze, kokią turi DVTK, gali pasigirti nebent Razgrado „Ludogorec“. Stadionas, medicina, technologijos – viskas aukščiausiame lygyje.
Reikia pasakyti, kad DVTK – ne tik futbolo klubas. Šioje organizacijoje kultivuojamos net 28 sporto šakos. Pradedant krepšiniu, dviračiais, lengvąja atletika ir ledo rituliu bei baigiant kiek egzotiškesniais klubinei struktūrai sportais kaip ralis. Aišku, futbolas, kaip ir visame pasaulyje, sulaukia didžiausio dėmesio.
Klubo pastate yra aukščiausio lygio klinika, kurioje atliekamos visokiausios procedūros ir tyrimai, kaip magnetinis rezonansas ar pan. Turime viską, ko galime norėti, potencialas yra milžiniškas, galimybės nerealios, bet iš kitos pusės ir nelengva viską išnaudoti. Turi turėti ir žinių, ir žmonių, kurie išmano, kaip su visomis šiomis technologijomis dirbti. Gali turėti geriausią automobilį, bet bus nedaug naudos, jei nemokėsi jo vairuoti. Čia irgi tas pats.
Jei mes tokią bazę turėtume Lietuvoje, visas šalies sportas tik ir suktųsi apie šį olimpinį sporto centrą, o mes metų metus kalbėtume, kokie esame „kieti“, pažangūs ir kad niekuo panašaus negali pasigirti jokia kita Baltijos šalis.
Man tai yra fantastiška galimybė – mokytis ir dirbti su technologijomis, kurios yra futbolo ateitis.
Visam Vengrijos sportui skiriamas milžiniškas dėmesys, kiekviena komanda turi puikią bazę, net trečio diviziono klubai privalo žaisti aikštėse ant natūralios žolės. Mūsų stadionas „Diósgyőri“ pastatytas 2018-aisiais, talpina 15 tūkst. žiūrovų ir prieš kelis metus yra gavęs UEFA geriausio vidutinės klasės stadiono įvertinimą.
Vaikštau po jį ir gėriuosi kiekvieną dieną. Nerealus jausmas dirbti tokioje aplinkoje, tikroje futbolo šalyje.
Tokie dalykai labai paperka. Sąlygos tikrai labai geros.
